Vilija Čiapaitė
Kiek pamenu, nuo vaikystės buvau labai judrus vaikas. Net ir dabar, sulaukus brandaus amžiaus, vis dar norisi iškrėsti kokią nors išdaigą. Dabar jau nepajodinėsi ant kiaulės, neisi naktimis raškyti vyšnių ar braškių, nekabinsi vinies prie lango ir netraukysi už siūlo. Viskas jau praeityje, tačiau su amžiumi išdaigos tampa suaugusiai vaikiškomis. Šelmiška šypsena ir veiksmai, kuriuos padarai, vis dar primena vaikystę.
Pamenu, vaikystėje, kai iškrėsdavau kokią šunybę, mama dažnai prilupdavo dirželiu arba tuomet labai madingos skalbimo mašinos „Ryga” gumine šlanga. Pasislėpusi trindavau kiškas ir užpakalį sau sakydama, jog daugiau taip nedarysiu, tačiau, vos tik pasitaikydavo proga – negalėdavau atsispirti pagundai kažką iškrėsti savo malonumui. Tuomet nepagalvodavau, kad vėl reikės „laižytis” žaizdas.
Man mama dažnai kartodavo, jog esu „velnio nešta ir pamesta”. Kartą, kai man jau pabodo klausyti tokio posakio, ėmiau ir paklausiau, ką tai reiškia. Mamos tada būta geros nuotaikos. Ir ji papasakojo…
Kartą jiedu su tėvu vaikščiojo parkelyje. Vaikščiodami pastebėjo bėgant velnią, kuris po pažastimi buvo pasikišęs ryšulėlį. Tėvui tapo įtaru, jog velnias kažką nugvelbė ir pradėjo šį vytis. Velniui su nešuliu buvo sunku bėgti, tad šį ėmė ir numetė pakrūmėn. Pribėgęs tėvas išgirdo vaiko verksmą. Pakelia ryšulį, o jame aš, mažylė. Apsidairė, nieko daugiau nepamatė, tad teko mane namo neštis. Davė vardą. Taigi taip ir prilipo, jog buvau velnio nešta ir pamesta.
Ilgai laužiau galvą, kaip čia yra. Visus vaikus neša arba gandrai, arba randa po kopūstu, ar ant kelmo, o čia, mane, velnias pametė. Dabar suprantu, kodėl esu tokia… velnio nešta ir pamesta. Retas egzemplioriukas ar ne?
