Vidmantas Venclovas
Gegužės 24 d., be jokios abejonės, bus įrašyta į Veiverių, o gal net ir į šalies istoriją kaip unikalus reiškinys. Mažojo miestelio kultūros ir laisvalaikio centro vadovai ir darbuotojai ryžosi pastatyti miuziklą, kuris ryškiai atsispindi krašto istoriją bei reikalauja daug profesionalumo ir suderinamumo.
„Sulaužyti sparnai“ nuo pat žinios apie pastatymą sukėlė dvigubą jausmą. Pasididžiavimas, kad kolektyvas imasi sudėtingo veikalo, bet ir abejonės, ar pavyks?
Bet po pokalbio su miuziklo režisiere ir libreto autore Virginija Samuoliene visos abejonės dingo. Režisierė pagrindine tikėjimo, kad viskas pavyks, priežastimi įvardijo bendruomeniškumą. Pasak jos, sumanymas sulaukė didžiulio palaikymo ne tik iš tų, kurie buvo įtraukti į miuziklo veiksmus, bet ir visų krašto bendruomenių.
Šeštadienio vakare nuvykęs į Veiverius iškart patraukiau į miestelio parką. Iki miuziklo pradžios buvo likę apie dvi valandos, o parke jau jautėsi judėjimas. Prie tiltelio skambėjo kanklių garsai, kurie privertė stabtelėti ir pasigrožėti kanklininkės Agnės Vaitonė bendravimu su instrumentu ir įsiklausyti į melodiją, kurį lyg rodė kelią į parko gilumą, kur jau stovėjo ne tik miuziklui paruošta scena, bet ir, lyg kūrinio prologas, – partizanų žeminė.
Prie jos būriavosi vaikai su tėvais, o LŠS Kauno Vytauto Didžiojo ll rinktinės Prienų 206-osios kuopos šauliai pasakojo apie partizanų buitį pasipriešinimo laikais bei mokė elgtis su ginklais.
Laikas nenumaldomai artino miuziklo pradžią ir scenos prieigos labai greitai užsipildė žiūrovais. Visi bendravo, džiaugėsi sutikę pažįstamus, dalijosi prisiminimais ir laukė renginio pradžios.
Ir tas laikas atėjo. Scena atgijo, o šalia jos įsitaisęs choras su soliste Aiste Smilgevičiūte iškart atskleidė miuziklo temą ir veiksmas prasidėjo. Žiūrovai per dviejų jaunų širdžių meilės istoriją (solistai Gabrielė Bielskytė ir Juozas Sutkaitis), kuri neatsiejamai supinta su krašto istorija, gavo stiprų dvasinį užtaisą ir patikinimą, jog krašto identitetas grindžiamas čia gyvenančių žmonių stiprybe ir tikėjimu laisvu apsisprendimu dėl savo ateities.
Asketiškas scenos apipavidalinimas, vietinių meno kolektyvų narių įtraukimas į miuziklą parodo, jog ir šiandien Veiverių krašto gyventojai turi stiprų dvasinį užtaisą ir ateities viziją. Miuziklo epilogas tai patvirtina.
Mažiausiai tūkstantis žiūrovų dėkojo miuziklo kūrėjams už drąsą ir tikėjimą savo jėgomis bei linkėjo naujų įsimintinų sprendimų.
Aš įsitikinęs, jog Veiverių KLC kolektyvas dar ne kartą nustebins kraštiečius savo sumanymais, nes kitaip jie tiesiog negali.
