Vilija Čiapaitė
Penktadienio pavakarys. Birštono sakralinio muziejaus antrajame aukšte pasitiko Vedos Martinaitienės tapybos paroda „Sielos krebždesiai“. Kiekviename darbe jaučiasi vidinės paieškos kelias. Spalvos sumaniai pereinančios nuo juodos iki ryškios. Beje, kai kuriuose paveiksluose jaučiamas nuotaikos žaismas ir minčių tėkmė, kituose gali puikiai perskaityti nuotaikų kaitą, minties tyrumą. Peizažai taip pat skirtinguose laikmečiuose – kūdikiškai žalias ir pavasario spalvų žaismas, kituose gi – vidurvasario saulės pablukintos spalvos, ramiai sugulusios drobėje.
Pasak parodos autorės, sustojusi prie baltos drobės ji sau užduoda klausimą, ką tapyti? Ir ką gi, tereikia tik mažučio impulso iš šalies ir tapymas suteikia malonumą. O ne vienerius metus lanko suaugusiųjų meno studiją, kurioje meno paslapčių mokantis Remigijus Janušaitis padeda atrasti save, pakreipia mintis reikiama kryptimi. Menininkas neskuba tapyti, to paties moko ir studijos mokinius. Taip leidžiama susikaupti ir ieškoti savo kryptingumo.
Apie autorę
Veda Martinaitienė gimė Vištytyje, tačiau jau per 50 metų gyvena Birštone. Pasak jos, ji jau visa galva pasinėrusi į Birštono gyvenimą ir drąsiai save vadina birštoniete. Nuostabi gamta, puikios erdvės ramybė ir čia pat vandenis plukdantis Nemunas turi įtakos Vedos potraukiui į meną. Prieš daugiau nei 20 metų paniro į paieškas. Čia ji išbandė savo gebėjimus įvairiose technikose: skiautiniuose, makramė, batikoje ir kituose rankdarbiuose. Be abejo, ją sužavėjo karpiniai, simegrafija. Šiuo metu ji mėgaujasi tapydama. Pamokos pas Remigijų Janušaitį Vedai tapo puikiu savęs išreiškimo ir atradimo stebuklu.
