Vilija Čiapaitė
Trečiadienio pavakarys. Laukiame vasarovidžio nakties, kai stoja trumpiausia metų naktis ir ilgiausia diena, kuomet saulė ir visa gamta pasiekia aukščiausią savo galią. Tai ypatinga diena, nes ji yra persilaužimo – virsmo metas.
Į Revuonos parką rinkosi kas pėsčiomis, kas važiuoti, tačiau beveik visi nešėsi glėbius lauko ir darželio gėlių, nes kiekvienam norėjosi nuotaikingai sutikti naktį, kuomet net augalėliai skleidžia magiškus kerus, o gamta tyliai šnarėdama kalbina tai žmones, tai gyvūnus.
Žiniuonės ir žolininkės Ritos Balsevičiūtės magija
Ne vieną dešimtį gyvenanti gamtos prieglobstyje žiniuonė, žolininkė Rita Balsevičiūtė kvietė susirinkti puokštę lauko ar darželio gėlių ir neštis pas ją. O ji išmano kiekvienos žolės magiškas galias ir ką jos siunčia tam, kuris jas išsirinko. Kiekvienas, kuriam buvo išsakyta žolynų paslaptis, padėkoję nešėsi juos, nes žinojo, kad jų galia sklis visus metus, jei jas padžiausi pakraigėje ir dėkosi už siunčiamas žinias. Oi, kiek patarimų ir žinių gavo kiekvienas! O tie, kuriems norėjosi sužinoti, kokias žolelių arbatas gerti vienokiu ar kitokiu atveju – taipogi išgirdo iš žolių vaistines galias gerai išmanančios žiniuonės Ritos.
Vainikų pynimas sulaukė nemažo susidomėjimo. Moterys pynė sau ar dukroms ir kaipmat dėjosi ant galvų. O ar žinot, kad vainikas įgauna magiškų galių, kai jis supinamas ir surišamas tik smilgomis? Tai papasakojo muziejininkė Emilija Petrauskaitė.
Bendruomenių, seniūnijos žmonių ir pavienių prieniškių moterų rankomis supintas ilgas ir spalvingas vainikas – girlianda keliaus į Beržyno parką, kur bus švenčiamos Joninės!
Ir dar. Vyrai ir moterys čia pat ruošė medinius plaustelius su ąžuolo vainikėliais ir žvakėmis. Visa tai Joninių nakčiai, kuomet uždegtos žvakelės papuoš žilagalvį Nemuną, nešantį žinią apie paslaptingą Joninių nakties nušvitimą.
Kol vyko vainikų ir girliandų pynimas, čia pat Kauno rajono Ežerėlio kultūros centro Ringaudų laisvalaikio salės sutartinių giedotojų grupė „Gaudė“ subūrė tiek jaunus, tiek vyresnius kartu patrepsėti ir dar kartu sutartinę užtraukti. Beje, vadovė Liuda Liaudanskaitė dar pasakojo ir apie dainas, kuriomis kiekvieną vasarovidį mūsų senoliai palydėdavo. Kaip žinia, lietuvių dainos ir šokiai, kaip ir patys žmonės, nebuvo trankios ir judrios, tačiau tai dar labiau traukė kartu sukantis ratu mintimis ir dainomis nukakti į senosios Lietuvos tradicijų gelmę.
Kokia šventė be košės?
Visas Revuonos parkas almėjo nuo šurmulio ir verdamos košės gardaus skleidžiamo kvapo. Ir kaip nevarvės seilė, nes ją samčiu maišė ne tik Prienų „Dvariuko“ bendruomenės pirmininkės Gražinos Bendinskienės, bet ir jos vyro Antano rankos! O pasistiprinti norėjo kiekvienas, nes, kaip sakoma, prie magiškos gamtos stebuklų ir košė tampa stebuklinga!
Taigi, saulė lėtai ritosi horizonto link, tačiau niekas neskubėjo namolio, tik štai kraujo ištroškę uodai savo juodą darbą darydami daugelį išvijo.
Tačiau vasarovidžio nakties stebuklas pasklido po kraštą, nešdamas žinią, kad naktys jau po truputį ilgės ir dieną it šuo liežuviu kasdien laižydamas, ją trumpins.
