Mūsų moderniąją Lietuvos valstybę kūrė krašto šviesuoliai: mokytojai, kunigai, advokatai, ūkininkai, mokslo žmonės. Jos saugumą, stabilumą daugiau kaip 20 metų tarpukario laikotarpiu saugojo krašto autoritetas – Lietuvos kariuomenė.
Vasario 15 d. (sekmadienį), 14 val., Birštono kurhauze kūrybinga, niekada nepailstanti Antanina Aleknavičienė pristatys gražiai, labai atsakingai parengtą žymaus Birštono krašto žmogaus Aleksandro Žiūko (Žuko) prisiminimų knygą „Lemties verpetuose“. Renginį remia Lietuvos Respublikos Seimo narys Andrius Palionis ir A. Žiūko sūnėnas Algirdas Žiūkas.
Jau esame „Krašto vitrinoje“ pateikę Leono Vilučio prisiminimų „Likimo mozaika“ fragmentus, kai 1940 m. liepą Aleksas Žiūkas susirėmė su Lietuvos bolševikų vedliu, tuometiniu saugumo šefu Antanu Sniečkumi.
Projektui „Krašto garbė. Mūsų žmonės Lietuvos kariuomenėje 1919-1940 m.“ esame suradę nemažai archyvinių duomenų apie A. Žiūko gyvenimą ir patriotinę veiklą, tad jais ir pasidalinsime.
Visą A. Žiūko gyvenimą (1910-1983 m.) skirstome į šiuos pagrindinius etapus: 1) jaunystė 1910-1931 m.; 2) tarnyba Lietuvos kariuomenėje 1932-1940 m.; 3) kova prieš sovietus ir nacius 1940-1944 m.; 4) tremtis 1944-1954 m.; 5) visaip varžomo ir KGB sekamo A. Žiūko ir jo šeimos gyvenimas ir darbas po tremties Sovietų Lietuvoje 1954-1983 m.
1931 m. karo prievolininkų sąrašuose surandame A. Žiūko pavardę. 1932 m. rugsėjo 21 dieną jis buvo priimtas į Lietuvos kariuomenę. Privalomoje tarnyboje tarnavo metus laiko, nes 1932 m. rugsėjo 30 d. buvo perkeltas į karo mokyklą. Naujoko anketoje nurodyta, kad jo šeimą tuo metu sudarė 63 metų tėvas Adomas, 59 metų motina Ieva, 4 broliai: Jonas (33 m.), Juozas (17 m.), Mykolas (15 m.), Adomas (12 m.) ir aštuonerių metų sulaukusi sesutė Adelė. Gausi šeima valdė nedidelį 6,5 ha žemės sklypą (LCVA, f.974, ap.2, b.92, p.8 ap).
Nepriteklius, darbas nuo jaunų dienų, dvasinis šeimos židinys užgrūdino, išugdė tvirtą Alekso asmenybę.1940 m. birželyje sovietai okupavo Lietuvą. Liepos 2 dieną Kauno centre jie suorganizavo prosovietinę 1500 pėstininkų demonstraciją, kurioje buvo nešami Lenino, Stalino, Molotovo, Vorošilovo portretai, buvo reikalaujami prisijungti prie Sovietų Sąjungos. Leitenantas A. Žiūkas, kaip rašė tuometinė „Tiesa“, norėdamas šią demonstraciją sustabdyti „net brauningu grasino kareiviams, tačiau tai nesulaikė kareivių, ir jie su orkestru bei dainomis pražygiavo Laisvės Alėja, Kęstučio gatve ir pasuko į Šančius“ („Tiesa“, 1940; Nr.12, p.1).
Dėl šio patriotinio poelgio karininkas po anksčiau minėto susitikimo su A. Sniečkumi buvo atleistas iš Lietuvos kariuomenės.
Lietuvos aktyvistų fronte (LAF)
Aleksas kurį laiką slapstėsi, vėliau įsidarbino Birštono kurorte ūkvedžiu. Tapęs LAF nariu, jis laukė vokiečių – sovietų karo pradžios, degė ryžtu su organizacijos pagalba atkurti Lietuvos valdžią Birštone. Pirmąją prasidėjusio karo dieną A. Žiūkas, Juozas Blekaitis, Stepanavičius, Sodaitis, L. Kirvelavičius, J. Tankevičius – viso 80 žmonių būrys atkūrė lietuvišką savivaldą Birštone. Tiesa, su auka, nes nuo sovietų kulkų pirmąją karo dieną žuvo Antanas Blekaitis. Buvo suimti su sovietais bendradarbiavę J. Feiferis, P. Purvinskas, A. Jaruševičius, A. Samsanavičius, M. Muliarčikas, M. Zareckas (Lietuvos Ypatingasis archyvas, f.K-1, ap.1, b.46951/3, p.9, p.238-239). Iki 1943 m. A. Žiūkas, visų vadinamas Birštono komendantu, turėjo autoritetą ir didelę įtaką Birštone. 1943 m. kovo pradžioje Aleksas raportavo Alytaus apskrities komendantui: „Pranešu tamstai, kad aš atsargos leitenantas Žukas Aleksandras Jūsų įsakymu į vietinę rinktinę š. m. kovo mėn. 4 d. atvykau ir pradėjau eiti kuopos vado pareigas – Leitenantas A. Žukas“ (Ten pat, p.102-3). Nuo 1943 m. birželio 21 d. iki 1944 m. sausio jis dirbo Jiezno valsčiaus viršaičiu (Ten pat, p.101-4).
Gelbėti paklydusius…
Ne paslaptis, kad sovietai 1940-1941 m. į savo pusę per komjaunimą, bolševikų partiją, gegužines patraukė nemažai žmonių. Kai kurie iš jų talkininkavo vykdydami sovietų propagandą, pirmąjį trėmimą. Prasidėjus vokiečių – sovietų karui, prieš tokius prasiveržė keršto, sąskaitų suvedinėjimo akcijos. A. Žiūkas pats nepaleido nė vieno šūvio, neleido savivalės, stengėsi išgelbėti žmones. Apie tai liudija archyviniai dokumentai. Štai, Petras Kvizikevičius iš Vaitiškių kaimo l971 m. liudijo, kad jis ir daugelis kitų buvusių tarybinių aktyvistų išliko tik Aleksandro Žiūko dėka (Ten pat, p.170). „Dėka Aleksandro Žuko (taip įvardijamas A. Žiūkas – V. K.) aš ir kiti areštuotieji išliko gyvi“, -tvirtino 1971 m. lapkričio 25 dieną birštoniškis Juozas Gudelevičius (Ten pat, p.163). „Aleksas mus tris iš rūsio ištraukė, perspėjo, kad grįžtumėm į namus ir niekur iš namų neitumėm“, – tai birštoniškio Miko Rūko žodžiai (Ten pat, p.164). Buvo daugybė atvejų, kai pasiteiravus pas Alytaus apskrities pareigūnus dėl suimtųjų, jam buvo atsakoma, kad viskas jo valioje. Jis daugelį žmonių nusiuntė į Alytų, iš ten jie po kurio laiko grįždavo gyvi. Paties A. Žiūko tvirtinimu, jis išgelbėjo nuo mirties 20-24 asmenis. Aleksandras išgelbėjo ir Viburytę, kuri buvo apkaltinta pagalba komunistams, taip pat palaikė kunigą Akstiną, patyrusį kunigo Meškėno intrigas (Ten pat, p.101-8).
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
