P.Kalpoko„Signatarai“
Vėl tarsi prieš 99-erius metus mintyse, širdimi, pojūčiais ir vaizdiniais atsiduri Vilniuje, anksčiau Didžiosios, dabar Pilies gatvės 30-uoju numeriu pažymėtuose Štralio namuose. Čia žvarbų 1918 m. vasario 16-os vakarą, persikėlę iš kitos Vilniaus vietos, rinkosi žmonės, šimtmečiams nulėmę visos mūsų tautos, net ir mūsų istorinių kaimynų likimą. Tai buvo iškiliausi, intelektualiausi ir atsakingiausi tautos žmonės. Šiame dvidešimtuke (tokių dvidešimtukų dar galėjo būti ir daugiau, tik tą metą kiti žmonės nebuvo Vilniuje – V. K.) buvo aštuoniolika Lietuvių Mokslo draugijos narių, beveik visi jie buvo išbandę carinių kalėjimų vienutes ir kaizerininkų areštus. Tai buvo žmonės baigę po kelis universitetus, mokėję kelias užsienio kalbas. Jie degė troškimu ne sukurti savo įvaizdį, nusifotografuoti, pasiafišuoti, gauti signataro rentą ar asmeninę naudą įgyti, o padėti gentainiams, padėti Lietuvai. Jie net nežinojo, kas su jais atsitiks, pasirašius Nepriklausomybės aktą – gal lauks kaizerinių okupantų kalėjimas?! Šitie žmonės lieka pavyzdžiu mums, eiliniams piliečiams, ir dažnai nutolusiems nuo žmonių ir jiems abejingiems kai kuriems valdžios žmonėms. Vasario 16-osios signatarai liks pavyzdžiu mums visiems tol, kol bus gyvas bent vienas lietuvis.
Prisilieskim prie jų atminties…
Prezidentas A. Smetona
Kanauninkas Pranas Dogelis, Centro komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti narys:
„Politinis Valstybės tarybos darbas buvo žymiai pastūmėtas pirmyn ir po nepilnų penkių mėnesių veiklos vainikuotas iškilmingu Nepriklausomos Lietuvos paskelbimu. Tai įvyko 1918 m. vasario 16 d. To svarbaus istorinio fakto aplinkybės su visomis savo smulkmenomis irgi yra svarbios. Vasario 16 dieną Lietuvos tarybos nariai šio akto pasirašyti ir paskelbti buvo susirinkę Lietuvių Mokslo Draugijos namuose pas daktarą Joną Basanavičių. Daktaras Jonas Basanavičius paprastai labai šaltai gyveno. Ir šį kartą susirinkę pas jį Tarybos nariai netvėrė nuo šalčio ir apie 8 val. persikėlė į Lietuvių Komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti būstinę Didžiojoje gatvėje 30, Štralio namuose. Tuo metu mano butas buvo dar komitete. Aš čia kartais lig vėlumos dirbdavau, nes mano butas pas kunigą Bieliauskį (iš Jiezno apylinkių, Slabados, kilęs kunigas Pranas Bieliauskas tuo metu tarnavo vikaru Vilniaus Šv. Stanislovo Katedroje – V. K.) irgi buvo nešiltas, ‒ kartais užtekdavo 4-5 laipsnių šilumos.
Jonas Basanavičius
Aš turėjau laimę Tarybos narius aprūpinti plunksnakočiais, plunksnomis ir rašalu. Plunksnos su plunksnakočiais buvo saugojamos, kaip istoriniai dalykai. Bet bolševikams mane areštavus tie dalykai dingo. Čia, komiteto būstinėje, visų Tarybos narių buvo pasirašytas Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktas. Žaibo greitumu šis dokumentas buvo atspausdintas. Spausdino „Žaibo“ spaustuvės rotacinė mašina. Dabar „Žaibas“ veikia Kaune ir jame yra ta rotacinė mašina, kuria buvo spausdinamas Nepriklausomybės paskelbimo dokumentas. Šis dokumentas buvo atspausdintas „Lietuvos aide“ ir paskirais lapais juodomis raidėmis. Skyrium atspausdintus Nepriklausomybės paskelbimo aktus pasisekė paslėpti ir kontrabandos keliais paskleisti mieste ir po plačią Lietuvą. Atitinkamą „Lietuvos aido“ numerį vokiečiai konfiskavo.
Taip gimė Nepriklausoma Lietuva.
Naujagimiu apsidžiaugė, visų pirma, jo gimdytojai, Lietuvos Tarybos nariai, o su jais ir visa Lietuva. Nelyginant, kaip Kristui gimus, pabūgo Erodas ir stengėsi šiuo žydų karaliumi nusikratyti. Taip iš karto buvo įniršusi vokiečių valdžia Lietuvos tarybai padarius tokius, anot jų, revoliucinius žingsnius. Taryba daug darbo, sumanumo, energijos įdėjo, kad apsaugotų jauną Lietuvą nuo pasikėsintojų. Ilgainiui su vokiečiais buvo rastas sugyvenimo būdas. Vokiečiai, galbūt, savo išskaičiavimais vadovaudamiesi, pirmieji pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe ir pirmieji skolino per jos vyriausybę pinigų būtinoms apsigynimo priemonėms kovai su bolševikais, lenkais ir bermontininkais“ (Pranas Dogelis. Per aspera ad astra. „Žiburys“, 1938, nr.5-6, p.741).
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
