Meilė Tėvynei, pagarba jos praeičiai ir didiems žmonėms turėtų būti kiekvienos lietuviškos šeimos tvirtybės pagrindas. Suaugusieji turėtų diegti patriotizmo jausmus vaikams, jų įskiepytos vertybės turėtų būti toliau puoselėjamos mokykloje. Ši nenutrūkstama grandinėlė kol kas yra labai retas reiškinys, nes tai vienos, tai kitos grandies įtakos vis pristingama, o kai to nėra, ryšys, siejantis žmogų su gimtąja žeme, yra labai trapus, nutrūkstantis vos atsiradus didesniems sunkumams. Tad kaip nuostabu matyti visus kartu – vaikus, tėvus ir senelius – švenčiančius Vasario 16-ąją, dieną kurią dar visai neseniai tarsi didžiausią brangenybę slėpėme giliai sielose.
Paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dienos į Jiezno kultūros ir laisvalaikio centrą atėjo ne tik vyresniojo amžiaus žmonės, gerai žinantys šios šventės svarbą, bet ir jaunimas, vaikai, kuriems šv. Valentino diena yra daug patrauklesnis įvykis. Tačiau patriotizmą ugdanti grandinėlė šiame krašte gana tvirta, jei švęsti valstybinę šventę panoro kelių kartų atstovai. Scenoje kartu su kapelos ir folkloro ansamblio dainininkais būriavosi ir mažieji saviveiklininkai, jaukiai ir smagiai besijaučiantys žiūrovų pilnoje salėje – juk aplink savi, artimi žmonės, kuriems labai malonu parodyti, kaip išmoko šokti, kaip gražiai gali padainuoti. Todėl ir lengva buvo kartu su visais susirinkusiais traukti senąsias Jiezno krašto dainas, pasijuokti iš sapnininko „išminties“ apžavėto žmogelio, patrepsėti į taktą šauniesiems kapelos muzikantams. Nors tai, atrodytų, smulkmena, bet visos šeimos buvimas kartu šią dieną yra toks svarbus ir toks jaudinantis, žadinantis viltį, kad meilė Tėvynei padės įveikti visus sunkumus, kad gimtinės ateities rūmą bus kam statyti ir puoselėti.
