Pradedame reguliariai skelbti mūsų kraštiečio, žurnalisto Česlovo IŠKAUSKO savaitines įžvalgas aktualiomis temomis.
Šalia Kapčiamiesčio, pasienyje su Lenkija, numatomas kurti karinis poligonas kaip reikiant kaitina aistras. Grėsmingai blogėjant geopolitinei padėčiai, dabar esančių devynių poligonų – Pabradės, Gaižiūnų, Kazlų Rūdos, Kairių, Rokų, Pagudonės, Šilalės, Tauragės ir Rūdninkų – jau gali nepakakti. Mat, iki 2030 m. ketinama išvystyti Lietuvos nacionalinę diviziją, o per šiuos dvejus metus šalyje, daugiausiai Rūdininkų poligone, įsikurs ir treniruosis Vokietijos brigada.
Kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras pabrėžia, kad unikalus gamtos kampelis už Kapčiamiesčio – ypatingai gera strateginė vieta galimo priešo atgrasymui. Visai arti yra Baltarusijos siena, už jos – rusų ir baltarusių poligonas, tad pratybos bus rengiamos veidrodiniu principu, sako generolas.
Kodėl pasirinktas šis Pietų Lietuvos kampelis? Strategai pažymi, kad šalia, tik Lenkijos pusėje, eina vadinamasis Suvalkų koridorius – tiesia linija beveik 100 km ilgio zona, kuri palanki galimam Rusijos ir Baltarusijos karinių pajėgų judėjimui ir susijungimui su Kaliningrado sritimi. Tiesa, kol kas nuo baltarusių Sapackinės kaimo iki Gibų plyti beveik bekelė ir balota vietovė, tačiau nuo Seinų ar Suvalkų keliai pagerėja, tad priešo technikai judėti ji palanki.
Kita vertus, atakos atveju priešas gali rinktis ir kelią per įvairiais gamtos draustiniais papuoštas Kapčiamiesčio apylinkes. Vadinasi, numatytasis poligonas taptų didele kliūtimi priešui vykdyti savo žygius.
Suprantama, kad šis valstybės sumanymas kelia žmonėms daug nerimo. Jį galima padalinti į keletą dalių: materialųjį ir moralinį. Nors vieta 14 600 ha užimančiam poligonui pasirinkta su mažiausiai gyvenamąją vietą deklaravusių žmonių skaičiumi (KAM priskaičiavo 42), tačiau vis tiek jis palies apie 77 ūkius, iš kurių 13-ai teks išsikeldinti. Toje teritorijoje yra apie 1950 miškų ir žemės ūkio paskirties sklypų, iš kurių apie 100 sodybos. Kompensavimo mechanizmas yra ruošiamas, specialistai gyventojams asmeniškai kiekvienam aiškina įvairius niuansus. Nekilnojamojo turto vertintojai skaičiuoja kompensavimo būdus ir apimtis. Savininkai perspėjami turėti reikalingus dokumentus.
Atrodytų, didelio bruzdesio tikėtis neverta. Tačiau valdininkai neįsigilina į kiekvienos ūkio valdos savininko, jo šeimos narių moralinį nusiteikimą. Žmogiškoji prigimtis verčia ginti savo būstą ir gyvybę. O šis Pietų Lietuvos kraštas unikalus: miškai, ežerai, upeliai, poilsio zonos, draustiniai… Daugelis čia gyvena beveik šimtmetį. Lengva pasakyti: rinkitės valstybės saugumą, o ne privatininko interesus. Kai kas sako, kad tai panašu į pokario trėmimus…
Štai tų moralinių aspektų nelabai paiso valdininkai iš Vilniaus. Jiems nelabai rūpi nuraminti aistras, nušluostyti dzūkų ašaras. O čia dar prisideda įvairūs marginaliniai emisarai iš šalies, nuolat užsukantys į šį kraštą padirginti žmonių emocijų. Tiesą sakant, jų agitacija yra paveikesnė negu, pavyzdžiui, ketvirtadienį į Kapčiamiestį nuvykusio Prezidento ar KAM klerkų. Pažadai dosniai kompensuoti ir moralinę žalą gyventojų neįtikina. Ekspertai pritaria, kad komunikacija buvo silpna, žmonėms suprantamai ir konkrečiai mažai aiškinama, o vietinė žiniasklaida kartais vien apsimeta jų gynėja…
Kaip sakoma, buldozeris važiuoja. Jis išstumdys ne tik smėlėtas šio krašto žemes, išklos betonu didžiulius plotus, bet ir pakirs pasitikėjimą dabartiniais valdančiaisiais, kuriems ir be poligono striuka. Tačiau savisaugos instinktas sako ir ką kita: kaip rodo Ukrainos situacija, be tinkamo pasirengimo mūsų būtis gali virsti košmaru, kitaip vadinama okupacija. Valstybės gynybiniai pajėgumai tada virsta prioritetu.