Rūta Vainienė
Komentaras Lietuvos radijui
2013-05-21
Sveikatos apsaugos ministras planuoja grąžinti biurokratiją į sveikatos priežiūros įstaigų ir vaistinių išdėstymą. Pagal jį, vietą, kur turėtų veikti poliklinika, odontologijos kabinetas ar vaistinė turi nustatyti ne vartotojai kartu su paslaugos teikėjais, bet savivaldybių sudaryti specialieji planai. Pasak V. Andriukaičio, šiandien yra tikras rinkos chaosas, kai vienoje vietoje susitelkia penkios ar septynios vaistinės, o kitur – nė vienos, arba vienuose miestuose pristeigta daug odontologijos kabinetų, o kituose žmonės priversti penkerius metus laukti eilėse dantų protezavimo.
Taip, dėl fakto niekas nesiginčija, tačiau ar tokią padėtį sukėlė tariamas „rinkos chaosas“, o gal kaip tik – rinkos darna, o gal tai yra valdiškos intervencijos pasekmė – apie tai iš tikro verta pakalbėti. Štai – odontologija. Absoliučia dalimi ji yra privati ir sveikatos draudimo nekompensuojama. Jei privačiomis lėšomis nori protezuoti dantis, jokių eilių nėra, nes rinka savo veikimu panaikina deficitą. Eilės yra tik tais atvejais, kai žmogus turi teisę į valstybės kompensaciją, tai yra tik vaikams iki 18 metų, pensinio amžiaus žmonėms ir asmenims, kurie neteko dalies ar viso darbingumo. Akivaizdu, kad paklausa tarp pensinio amžiaus asmenų protezavimo paslaugoms yra tikrai didelė, ir skiriamų lėšų patekinti visą šį poreikį iš karto – neužtenka. Ne odontologų trūksta, ne jų išdėstymas lemia, kad vežimas stringa. Trūksta lėšų. 2013 metais dantų protezavimui suplanuoti 28,2 milijonai litų. Kadangi yra apie 600 tūkstančių senatvės pensiją gaunančių asmenų, tai kiekvienam jų tenka po 47 litus protezavimo paslaugų per metus. Akivaizdu, kad tokios sumos dantų pastai neužteks, ką jau kalbėti apie nemokamą protezavimą. Tad savivaldybės gudruoliai gali kaip nori dėlioti odontologijos kabinetus, kilnoti juos iš vienos gatvės į kitą, iš vieno miestelio į kitą, pinigų dėl to sistemoje nepadaugės. Patogumo gyventojui – taip pat. Nes žmogus pasirinkęs odontologą vėliau tik rimtų priežasčių priremtas jį keičia. Jei jo pasirinktą odontologą valdžia per jėgą deportuos – žmogus seks jį net ir į kitą miestą.
Vaistinių likimas kitoks. Ministras neteisus, kad vienoje vietoje veikia penkios ar septynios vaistinės. Pariebinta stipriai, nes pagal teisės aktus vienu adresu gali veikti tik viena vaistinė. Ne todėl, kad vaistinių tinklai susitarė, ir ne dėl prekybos tinklų „išskaičiavimo“ juose veikia po vieną vaistinę, o dėl valdiškų taisyklių. Žmogus dėl to pralaimi, nes mielai viename prekybos centre apeitų kelias vaistines, ieškodamas mažiausios kainos. Žmogui būtų netgi patogiausia, jei šalia veiktų 5-7 vaistinės ir jam nereikėtų blaškytis po miestą. Rajonuose gi vaistinių tiktai galėjo sumažėti, ir tai sietina su vaistų kainų reguliavimu ir reikalavimu, kad vaistinėje dirbtų po vaistininką ir nepakaktų žemesnio išsilavinimo specialisto- farmakotechniko. Tikrai gali būti miestelių, kur vaistinių neliko visai. Tačiau kurk nekūręs jų išdėstymo planą, jei numatytoje vietoje vaistinės veikla neapsimokės, niekas ten jos ir nesteigs. Vaistinė bus tik popierinė.
Kur turi veikti gydymo įstaigos, nustatyti turi paslaugų tiekėjai – juk jie geriausiai žino vietas, į kurias pacientui patogiau atvykti. Natūralu, kad mieste gydymo įstaigų vienam gyventojui bus daugiau, nes juk ir dažnas miestelio ar kaimo gyventojas trokšta gydytis ten, kur gydoma daugiau pacientų, kur didesnė patirtis ir geresnė gydymo kokybė. Jei nebūtų finansinių ir fizinių apribojimų, absoliuti dauguma net slogą siektų gydytis tik Kauno klinikose ir Santariškėse. Todėl visos pastangos „racionaliau“ išdėlioti sveikatos paslaugų teikėjus tik pakenks pacientui. O jei dar jį per jėgą prirašys prie paskirtos gydymo įstaigos, tai galima sakyti, ir – nugydys.
