NEIŠGALVOTOS ISTORIJOS
Vilija Čiapaitė
Ką tik išimtos iš rūkyklos dešros skaniai pakvipo namuose. Viktorija nesiskundė uosle, o kvapai, sklindantys iš priemenėje esančios spintos, skatino seilių išsiskyrimą. Mama labai skalsiai duodavo vaikams paskanauti jos gamintų dešrų, o šie kirsdavo, kad net ausys lapsėdavo. Skanumėlis! Tačiau, kaip jau įprasta, uždraustas vaisius dar gardesnis, tad Viktorija su jaunesniu broliuku Romu, kuomet mama išvykdavo, padirbėdavo iš peties. Vargais negalais atlupę spintos duris, nupjaudavo vidinę dešros pusę, po to, kiek leisdavo vaikiškas sumanumas, šiaip ne taip sutvarkydavo duris, palikdami lyg nieko nebūtų buvę. Dešras pasirinkdavo iš paties krašto, nes žinojo, kad mama jas ima nuo viduriuko.
Taip vaikai smaližiavo tol, kol, o vargeli, mama pastebėjo sugadintų dešrų virtinę. Pirmiausiai gavo pylos vyresnieji, kurie net neįtarė, kad tokią niekšybę gali sumąstyti patys mažiausieji. Kuomet buvo nustatyti kaltininkai – pasidarbavo diržas. Mama pyko ne dėl vaikų smaližiavimo, bet dėl sugadintų dešrų – jas reikėjo skubiai suvalgyti.
Tačiau Viktorijos pomėgis rūkytiems produktams buvo nepasotinamas. Sodelyje stovėjo rūkykla, kurioje kaimynai rūkydavo lašinius, dešras. Kaip ir priklauso, išrūkytus gaminius visada palikdavo nakčiai, kad šie atvėstų. Tuomet niekas iš rūkyklų nevogdavo, tad kaimynai ramiai sulaukdavo kitos dienos ir pasiimdavo rūkytus gaminius. Mažoji nenaudėlė savo puikios uoslės dėka žinodavo, kurių kaimynų lašiniai gardžiausi, ir kai tik jie juos išrūkydavo, neaplenkdavo rūkyklos. Vakarais ji paslapčiomis nukakdavo prie rūkyklos ir atsiriekdavo juostelę skanėstų. Tuomet baliavodavo su broliuku, kuris visada dalyvaudavo „slaptose operacijose“, nes reikėjo pagalbininko prožektoriui palaikyti. Kaimynai nutylėdavo, pamatę prapjautą paltį, tačiau kartą po tokios puotos Viktorijai suskaudo skrandį. Mama paprašė kaimyno, kad senučiu „Moskvičiumi“ mergaitę nuvežtų pas gydytojus. Gydytoja diognazavo, kad apnuodytas skrandis, ir patarė jį praplauti. Su ilga žarna pasidarbavusi ir visą skrandžio turinį pašalinusi seselė pasakė, kad ligos priežastimi tapo lašiniai. Tuomet mama nesuprato, kas davė dukrelei lašinių. Grįžusi namo, apkamšė mergaitę ir suskubo dirbti namų ruošos darbų.
O atsipeikėjusiai Viktorijai prabilo sąžinė, ir ji nuskubėjo pas kaimynus atsiprašyti. Šie išklausė mažosios ir pradėjo juoktis. Jie pasakė nesitikėję, jog tokia maža mergytė galinti įsisprausti į rūkyklą, ir patarė daugiau nebeskanauti šiltų ir ką tik išrūkytų lašinių, nes jie prišaukia skrandžio ligas. Nuo tada kaimynė ėmė vaišinti Viktoriją atvėsusiais lašiniais.
O užaugusi Viktorija dažnai pagalvoja, kad tas smaližiavimas tada jai galėjo blogai baigtis.
