Parodos atidarymas rugsėjo 11 d., penktadienį, 18 val.
VAIDOTAS GRIGAS – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1986m.Vienas iš Lietuvos spaudos fotografų klubo įkūrėjų ir narys nuo 2001m. 2005m suteiktas Lietuvos meno kūrėjo statusas. Nuo 1988 mados,modelių ir grožio konkursų fotografas. 1997-2008 žurnalo “Stilius”fotografas.Nuo 2008 laisvas menininkas. Lietuvos edukologijos universiteto docentas . Dėsto fotografiją, reklamą, įvaizdžio kūrimą.
Surengė 39 personalines parodas.Sukūrė apie 500 žurnalų viršelių. 2007m. išleido fotografijų albumą “Moterys”.
Svarbiausi nuotraukų ciklai:
„Lietuvių folkloro teatras“ (1983-1997), „Lietuvos šventės“ (1985-1990), „Renkame mis“ (1988-1995), „Lietuva: viltis ir skausmas“ (1989-1991), „Lietuvos fotomodeliai“ (1991-1995), „Nostalgiškas peizažas“ (1994-), „Rūta“ (1996-1997), „Kūnas kaip drobė“ (1997-), „Moterys“ (1997-), „Mados metamorfozės“ (2000-).” Šypsenos kodas “(2009-). ”Ievos dukterys”(1991-). ”Moterų visata” (1988-). “Žalgiris” (2010-2013) . “RetroAuto”(2012- ) „Go red for women“ (2015).
Svarbiausios personalinės parodos:
„Moterys“, fotografijos galerija Prospektas, Vilnius, 2000; Fotografijos muziejus, Šiauliai, 2000; Fujifilm fotografijos galerija, Kaunas, 2001. Panevėžio fotografijos galerija 2003. Vilniaus rotušė 2007, 2010, 2015. Europarlamentas, Briuselis, 2008.
Fotografijos kolekcijose:
Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius,Lietuvos teatro,muzikos ir kino muziejus, Vilnius. Fotografijos muziejus, Burghausenas, Vokietija. . Trakų istorijos muziejus, Trakai. Lietuvos respublikos seimas. Vilnius. Lietuvos respublikos prezidentūra. Sauliaus Karoso paramos ir labdaros fondas, Vilnius. Privačios verslininko V.Romanovo, verslininko ir mecenato S.Karoso, LR prezidento A.M.Brazausko kolekcijos.
Parodoje eksponuojamos fotografijos iš ciklų : „Rūta“, „Kūnas kaip drobė“, „Moterys“, „Mados metamorfozės“,” Šypsenos kodas “, ”Ievos dukterys”, „Go red for women“
Šioje parodoje – daug Lietuvoje žinomų moterų, net pasaulinio masto garsenybių portretų. Tačiau aš žiūrėdama į šias fotografijas pasistengiau atsiriboti nuo vardų, pareigų, titulų, pasiekimų ir žvelgti tik į veidus, akyse švysčiojančius sielos atspindžius, lūpose paslėptus nutylėjimus, įsiklausyti į kūno kalbą ir išgirsti, kas gi man pasakojama. Vėl pasijutau lyg vaikystėje, kai varčiau dangaus kūnų atlasą, lyginau žvaigždes ir kometas su garsiomis aktorėmis ar spėliojau, kokie buvo senuose paveiksluose nutapytų nepažįstamų mano sesių gyvenimai.
Himalajuose dar ir dabar gali sutikti ne vieną senolę, o kartais ir jaunutę mergaitę, šventai tikinčią, kad ją fotografuodamas pagrobsi sielą. Atrodo, kad stodamos prieš Vaidoto Grigo objektyvą moterys šito nebijo. Jų drąsa, iššūkis, bravūra jaudina ir džiugina, o kartais gąsdina, it matytum vaiką, žaidžiantį rugiuose prie bedugnės. Kai kurios damos slapstosi po skrybėlių metamais šešėliais, nuleistom blakstienom, užmerktais akių vokais, čadromis virtusiais plaukais ar cigarečių dūmų vualiais. Nors keista, tačiau tokia efemeriška jų sielų apsauga ir priedanga, net jei kūnas apnuogintas, yra patikima lyg šarvai. Kitos į kamerą stebeilija itin aštriai, tarsi turėtų parapsichologinių galių ir žvilgsniu bandytų įskelti ugnį ar stumtelėti vandens stiklinę per stalą. Perspėju, tokios moterys gali pagrobti sielas neatsargių naivuolių, kurie pernelyg drąsiai skverbsis į jų hipnotizuojančius žvilgsnius fotografijose. Tačiau yra portretų, kurių herojės žvelgia pačios į save, į tik joms vienoms žinomą, o gal niekam ir nepažinią gelmę.
Ryškus makiažas vienas paverčia atlapaširdėmis koketėmis, kitas – neperprantamomis sfingsėmis. Kiekviena virsta kuo panorėjusi: lėle, kale, angelu. Jaunystė čia jau nebėra vienintelis moters koziris, nes senatvė Vaidoto fotografijose gali būti lygiai tokia pat graži ir intriguojanti. Glotni veido oda kartais atrodo kaip tuščias popieriaus lapas, kuriame gal dar tik bus kažkas pažymėta, užtat raukšlės yra tarsi kaligrafiškas šriftas, kuriuo aprašytas ilgo, gal ir ne visada lengvo gyvenimo triumfas: tikėjimas, viltis, meilė, nusivylimas, baimė, kančia, sielvartas, tačiau ir vėl – tikėjimas, viltis, meilė…
Fotografuodamas Vaidotas leidžia moterims į keturkampį nuotraukos rėmą atsinešti dalį savo išorinio pasaulio: miesto fragmentą, peizažo gabalėlį, interjero detalę, šunį, katę ar net gyvatę. Galima save eksponuoti specialiai sukurtame asmeniniame scenovaizdyje, jį neklysdama pasufleruoja visagalė moteriška intuicija. Drąsiausios renkasi baltą sieną, kurios fone kartais tampama nuogesne, nei nusirengus visus drabužėlius. Negaliu atsikratyti įspūdžio, kad prie tokių plikų sienų priekiu ir profiliu fotografuojama baudžiamosioms byloms, tardoma ar net sušaudoma. Tačiau Vaidoto moterys šypsosi, juokiasi, gundo, sustingsta vieno vienintelio įsimintino judesio hieroglifu arba veržiasi iš uždaros erdvės išsireikalaudamos du, tris, keturis kadrus.
Ryški asmenybė nebūtinai turi nuspalvinti nuotrauką. Nespalvota fotografija apie moters gyvenimo kontrastus kartais pasako daugiau nei haliucinogeninės dermės. Tačiau spalvų kalbą mes pažįstame nuo vaikystės, žinome, kad raudona reiškia aistrą ir meilę, balta – viltį, o toliau moterų pasaulio tonus ir atspalvius skaitykite patys…
Vaidoto fotografijų herojės neretai pasiskolina svetimus, pavyzdžiui, Marilyn Monroe, veidus arba prisidengia nebyliojo kino simboliais: meilės vergės, moters vamp, femme fatale… Tačiau, manding, su šiomis kaukėmis jos savo tapatybę atskleidžia labiau negu individualybę žudančios pasinės nuotraukos. Vaidoto fotografijose yra paralelių su Ingmaro Bergmano, Federico Fellini’o, Pedro Almodovaro kadrais – šie kino meistrai slėpiningą moters prigimtį pažino geriau nei mes pačios.
Moters pasaulis ne visada baisiai sudėtingas, paslaptingas ir rimtas. Juk nuo mažų dienų mes visos mėgome žaisti, fantazuoti, perrenginėti lėles, plokščioms popierinėms būtybėms piešti haute couture kolekcijas, slapčia apsiaudavome mamų aukštakulnius ir tepliojomės uždraustais lūpdažiais, o naujametiniuose karnavaluose virsdavome karalaitėmis su gražiausiomis pasaulyje sukniomis iš krakmolytos marlės. Vaidotas garbioms Lietuvos damoms irgi pasiūlo smagią progą sugrįžti į vaikystėje taip masinusį karnavalinį persirenginėjimą, apsitaisyti sceniniais operų kostiumais ir persikūnyti į faraones, žynes, karalienes. Pats smagiausias pokštas yra silpnosios lyties virsmas stipriosios lyties personažais: Mefistofeliu, Otelu, Don Kichotu… Nors, ką žinai, gal tai visai ne pokštas, o mokslinis eksperimentas, juk, anot psichoanalitikų, moters pasąmonėje visada budi ne tik anima, bet ir animus – vyriškojo prado dvynys.
Paprašyta sukurti šį tekstą iškart pareiškiau, kad apie moteris kur kas geriau parašytų vyras. Tačiau pamačius fotografijas mane pagavo įkvėpimas. Ką gi, tebūnie tai bandymas veidrodžiu atspindėti veidrodį, prieš kurį stovi Ieva ir visos jos nesuskaičiuojamos dukterys. Kitaip sakant, pamėginau iš moters regėjimo taško papasakoti apie vyrą, kuris savo ruožtu pasakoja apie mus – moteris.
Jurga Ivanauskaitė
