Rūta Vainienė
Ekonomikos ekspertė
Komentaras Lietuvos radijui
Švelniai pasakius, šioji Vyriausybė yra lėta ir neskubanti, o gal tingi ir nedarbinga. Štai balandžio 10 dienos Vyriausybės posėdyje ketinama svarstyti jau įsibėgėjusių 2013 metų prioritetus. Medžiaga likus 2 dienoms iki posėdžio dar neparuošta. Požiūris į prioritetus kalba pats už save – apmąstytų sprendimų nėra, paskubomis rengiamas „suneštinis“ dokumentas, kur kiekviena ministerija pagal kompetenciją pateiks savo siūlymus.
Premjero ir ministrų sudarytos darbo grupės kuria mokesčių ir pensijų reformas, planus, kaip įveikti nedarbą, svarsto energetikos klausimus. Darbo grupės tapo labiausiai paplitusia kolektyvinio darbo forma, ypač, jei norima pritraukti ekspertus, kitus socialinius partnerius. Tačiau visos darbo grupės tik marins problemų sprendimus, jei nebus atsakingojo, kuris atliks realųjį darbą, surašys pasiūlymus į dokumentus. Didžiąja dalimi nuo šio atsakingojo asmens ir priklauso, koks bus veiklos rezultatas. Visais atvejais darbo grupės parengti pasiūlymai yra tik darbo pradžia. Reikia parengti teisės aktų projektus ir pasirūpinti, kad jie nestrigtų biurokratijos pinklėse ar politiniuose nesutarimuose. Jei darbas pradedamas nuo darbo grupės sudarymo, sprendimo teks laukti ne vieną mėnesį.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sudaryta darbo grupė parengė Gyventojų užimtumo didinimo kryptis ir prioritetus. Dokumentas tokios prastos kokybės, kad ministerija gėdijasi jį paviešinti. Pilnas abstrakčių frazių ir lozungų, biurokratinio žargono, jis niekaip negali padėti pasiekti tikslo ar bent jau informuoti žmones apie numatomus sprendimus. Akivaizdu, kad 29 asmenų darbo grupėje galima tik apsikeisti nuomonėmis, ir tai ne itin produktyviai.
Tačiau nepaisant Vyriausybės pasyvumo, gyventojai reitingais parodo savo nuomonę. Jie patenkinti lėtuoju Premjeru Algirdu Butkevičiumi, skirtingai nuo aktyvaus Andriaus Kubiliaus. Gal taip žmonės išreiškia savo poziciją, kad valdžia, kaip neišvengiamas blogis tegu sau triūsia darbo grupėse, gyvenimas tekės savo vaga, nepaisant valdžios pastangų. Pavasaris į gamtą būtinai ateis, ir tai rūpi žmonėms labiau nei kokios darbo grupės koncepcija. Geriau santykinis stabilumas nei nuolatinė kaita.
Tačiau kaip bežiūrėsi, valdžia atėjo dirbti, o ne marinuoti ar maskuoti problemų. Kadangi jau daugiau nei dvidešimtį metų kalbame vis apie tas pačias, pasiūlymai buvo išnagrinėti ne vieną kartą, visas asortimentas puikiai žinomas. Darbo grupės neišras dviračio, tad jau pažįstamoms problemoms spręsti reikia sprendimų, o ne darbo grupių. Kai užuot pakeitus Darbo kodeksą ir teritorijų planavimo procedūras, suformuojama darbo grupė, akivaizdu, kad ne sprendimo ieškoma, o vilkinamas laikas. Gal Vyriausybei jo reikia, kad išmoktų dirbti, gal Vyriausybei svarbiau reitingai nei žmonių gerovė, gal ji tikrai nuoširdžiai tiki darbo grupių nauda. Faktas, kad aktyvieji viešosios retorikos dalyviai darbo grupėse „nuleis garą“ ir taps padėties bendrininkais. Iš tikro, darbo grupės – tik geras instrumentas neutralizuoti aktyviuosius. Juk blogas tas paukštis, kuris savo lizdą teršia.
