Vėlų priešadventinį lapkričio 30-osios vakarą Jiezno gimnazijos link skubėjo būreliai tautiniais drabužiais apsivilkusių ir ryšulėliais nešinų jaunų žmonių, kuriuos tąvakar būrin sukvietė tradicinis ir labiausiai vyresniųjų klasių moksleivių mėgstamas renginys – etnografinė vakaronė. Šiam renginiui kasmet mokyklos bendruomenę suburia lietuvių kalbos mokytoja Nijolė Kuliešienė.
Iš kur atėjo ši šventė? „Etnografinę vakaronę, kaip vieną smagiausių renginių, prisimenu dar iš savo mokyklinių metų. Ir kaip šitoje pačioje salėje dainavome ir šokome, ir kaip skaudančiomis kojomis namo klibikščiuodavome…“ – pasakoja N. Kuliešienė.Tapusi mokytoja ir sugrįžusi į savąją Jiezno vidurinę, šiuos renginius ėmė organizuoti pati. Iš pradžių retkarčiais, o nuo 1997-ųjų – kasmet (poros metų pertrauka atsirado dėl vykusio remonto), netgi tuo pačiu laiku: paskutinį penktadienį prieš Adventą. Visose vakaronėse dalyvius linksmino ir tebelinksmina Birštono kultūros centro folkloro ansamblis „Raskila“, vadovaujamas A.Seniūno ir R.Ruočkienės, buvusios mūsų mokyklos mokinės bei mokytojos. Tai jiems dėkui, kad išmokė Jiezno vaikus meilės etninei kultūrai, daugybės senųjų žaidimų, ratelių, šokių.
Ar žinote, kaip elgiasi skirtingų Lietuvos vietų atstovai, kai jiems kas parodo špygą? Suvalkietis, žmogus išdidus ir santūrus, tik pažiūrės paniekinančiai ir išrėš: ,,Kvailas kaip čebato aulas!” Aukštaitis neišlaikys ir rėš špygos rodytojui į ausį iš dešinės. Dzūkelis, labai gero, bet tiek pat karšto būdo, pils tam nenaudėliui ir iš dešinės, ir iš kairės. O žemaitis žiūrės, žiūrės ir ramiai pasiteiraus: ,,A tata tamista munei ruoda?..“ Etnografiniai mūsų tautos ypatumai – tokia buvo šiemetinės vakaronės tema, tad dalyviams teko pasiieškoti medžiagos apie pasirinktą regioną, pagalvoti, kaip išradingiau pristatyti kitiems to krašto žmonių būdą, buitį, tarmę. Sumanūs gimnazistai ir dainas dainavo, ir galvosūkius minė, ir anekdotus pasakojo.Viena iš sudėtingiausių užduočių – paruošti ir pasiūlyti kaimynams paragauti to regiono patiekalą. Ko tik čia nebuvo: rūkyta Klaipėdos krašto žuvis, žemaitiška šilkinė košė, dzūkų grybai… Tik apie Suvalkiją ir jos kulinarinį pasididžiavimą skilandį pasakojusieji juo nevaišino – ko stengtis, jei vis tiek suvalkiečiams šykštuolių epitetas prilipintas.
Garbinga šios vakaronės viešnia – gražiausius ir brandžiausius savo gyvenimo metus mūsų mokyklai atidavusi mokytoja senjorė E.Rimšienė. Kaip pati mokytoja sako, jos širdis varinėja „gryną dzūkišką kraują“, taigi apdovanojusi vakarotojus „gastinčium“ – ožkos sūriu, ji gražia dzūkų tarme ,,baikavo“ apie „būtiną šiais laikais dokumentą SiVi“. Klausytojai smagiai juokėsi ir negailėjo viešniai katučių.
Na, o po rimtų ir linksmų šnekų – šokiai, rateliai, žaidimai. Jauniems smagu šokti, vyresniems – jais pasigrožėti. Sako, kad šokant kokį smarkesnį šokį, iš lauko atrodo, kad trečias aukštas į antrąjį įgrius…
Už prasmingą ir gražų renginį dalyviai dėkojo ir vedėjai, ir „Raskilos“ ansambliečiams, ir Emilijos, Gabrieliaus ir Pauliaus tėveliams bei tetai Rūtai.
Sigutė Kimbirauskienė, Jiezno gimnazijos darbuotoja
