Ūkininko gyvenime – darna ir jokio nuobodulio

Silvija Navickienė

Pavasaris – gražiausias ir geriausias laikas žemdirbiui, tvirtina Pakuonio krašto ūkininkas Alvydas Vaicekauskas. Juk taip malonu matyti švelnią žalumą, žydinčius medžius, taip gera prisiliesti prie per žiemą pailsėjusios žemės. Žinoma, darbų ūkyje šiuo metų laiku tikrai netrūksta, bet jie tokie išsiilgti, tokie svarbūs  ir teikiantys vilčių. Žemdirbiui triūso visada daug, nesvarbu, vasara ar ruduo, vis sukasi, regis, rutina galinčios tapti dienos, atnešančios kaskart ką nors naujo ir įdomaus, tereikia kiekvieną jų pasitikti su džiaugsmu. Kas rytą reikia susiplanuoti dienos darbus, numatyti ėjimus, važiavimus ir susitikimus, bet laiko vis tiek pritrūksta, vis tenka kažką atidėti rytdienai. Nuolatinis judėjimas – ir jokio nuobodulio, toks tas ūkininko gyvenimas, juokiasi A. Vaicekauskas.

Viskas pačių rankomis

Su šeimininko išdidumu A. Vaicekauskas aprodo savo sodybą. Viskas čia savomis rankomis paliesta, kiekviena plyta ir grumstas pačiupinėti. Po agronomijos studijų 1980-aisiais atvykęs į Pakuonį iš netolimo Alytaus rajono kaimo, pamilo šį žemdirbių kraštą, jo žmones ir čia pasiliko. Vedęs mokytoją Audronę, ėmėsi kurti savo šeimos gyvenimą ne pačiame Pakuonyje, o gana atokioje pamiškėje. Nepatiko gyvenvietėje – kaimynai taip arti vienas kito, kad vienam nusičiaudėjus, kitas sveikatos linki, nemalonu gyventi tokioje ankštumoje, norisi erdvės ir laisvės, savo sodo ir kiemo, žvilgsnio į laukų platybes. Tad ir ėmė pamažu kilti mūriukas nuosavoje žemėje, netoli pagrindinio kelio, bet gana atokiai nuo bruzdesio ir artimų kaimynysčių. Sunku buvo jaunai šeimai, niekas nieko nedovanojo, nieko nepaveldėjo, kiekvieną litą naujam gyvenimui reikėjo patiems užsidirbti. Ir stengėsi abu – augino gyvulius, melžė karves, rizikuodami sveikata ir gyvybe vežiojo pardavinėti kailius į Rusijos gilumą. A. Vaicekauskas sako kartais su ilgesiu prisimena tas ilgas keliones traukiniu, sutiktus žmones ir patirtus nuotykius. Vis dėlto verslininku netapo, žemė traukė prie savęs ir neleido niekur atitolti nuo gyvenimo kaime, nuo ūkio darbų, žemdirbio rūpesčių.

Sunkumai užgrūdino

Jau baigdamas aštuonias klases, A. Vaicekauskas tvirtai žinojo, jog bus agronomu. Pasiekė savo, ėmė dirbti kolūkyje, prižiūrėjo ir savo nemažą ūkelį. Valstybinės permainos, nepriklausomybės atgavimas, kolūkių griūtis jo šeimą sukrėtė taip, kaip ir daugelį. Dar kurį laiką vadovavęs žemės ūkio bendrovei, vyriškis sako supratęs, jog kolektyvinio darbo grimasos ne jam, nepatinka vaikytis vagis, bartis su prisigėrusiais traktorininkais, stumti į priekį to visai netrokštančius žmones. Todėl geriausia išeitis jam pasirodė nuosavo ūkio kūrimas. Taip viskas ir prasidėjo: prie savos žemės po truputį prisijungė išsinuomotus ūkininkavimo atsikandusių kaimynų sklypus, įsigijo traktorius, padargus, ėmė laikyti gyvulius. 1998-aisiais jau įregistravo ūkį. Visko buvo, prisimena A. Vaicekauskas. Geri metai, geri derliai ir produkcijos pardavimas – smagu ir nuteikia ateičiai, prasti metai, nepasisekimai, skolos – jau ir nuotaika bloga, norėtųsi mesti viską ir pasiieškoti lengvesnio užsiėmimo. Juk ir namą reikėjo statyti, ūkinius pastatus, tvarkyti vis gendančią techniką, sūnų ir dukrą auginti. Daug pradėjusiųjų ūkininkavimą šitos veiklos atsisakė, pabūgę sunkumų ir nesulaukę lengvų uždarbių, bet Vaicekauskai, vieningi ir užsispyrę, atsilaikė.

Ryžtingi sprendimai pasiteisino

Šiandien A. Vaicekauskas kartu su trimis samdomais darbininkais dirba 240 hektarų žemės, turi įsigijęs naują traktorių ir kombainą, augina kviečius ir rapsus. Buvo išbandyta ir gyvulininkystė, bet ilgainiui perėjo vien prie augalininkystės – žemės gana našios, gerai įdirbtos ir prižiūrėtos duoda gausius derlius. Prisimindamas praeitį, jis sako labai besidžiaugiantis savo ryžtu ir drąsa imtis investicijų, nepabijoti paskolų banke. Iš jų įsigyta nauja technika, padedanti gerai įdirbti žemes, lengvai ir greitai nuimti derlių. Yra ir seni, rusiški traktoriai, jais taip pat daug dirbama ūkyje, o štai naują traktorių ir kombainą A. Vaicekauskas bet kam nepatiki. Vis dėlto, technika kainavo ne po vieną šimtą tūkstančių litų, joje beveik visos funkcijos kompiuterizuotos, ne kiekvienas gali ir mokėti valdyti tokius įtaisus. Todėl naujuoju traktoriumi visuomet dirba tik pats, o kombainą dar patiki ir sūnui Audvydui, kuris vasarą dažnai padeda nuimti derlių. Gyvenimas ir darbas ūkyje vis sudėtingesni, vis didesni reikalavimai keliami ūkininkams, vis daugiau išmanymo ir sugebėjimų prisireikia. Čia praverčia ne tik agronomijos žinios, bet ir nuosavame versle įgyta patirtis, stumtis į priekį labai padeda Europos Sąjungos struktūrinių fondų skiriama parama žemdirbiams. Būtent jos dėka buvo galima modernizuoti ūkį, imtis investicijų ir su viltimi žvelgti į ateitį.

Ūkis modernus ir patikimas

Dirbti ūkininkui reikia daug, teigia A. Vaicekauskas, bet ir pragyventi iš to galima. Pinigai, aišku, per kraštus nebyra, nors, tikriausiai, daug kas galvoja, kad dirbdamas savivaldybėje smarkiai pasikrovęs kišenes. Bet, pasak ūkininko, nepulsi kiekvienam pasakoti, kad tenka gyventi su pusės milijono skola, kad, pardavus derlių, pinigų už jį reikia laukti ne vieną mėnesį, kad tenka mokėti palūkanas trąšas ar chemikalus į skolą pardavusiems verslininkams. Ūkis tvirtas ir patikimas, turintis ilgą bendravimo su bankais istoriją, dabar jau nėra sunku susitarti dėl paskolos, o buvo laikas, kai sąlygos joms buvo beveik neįveikiamos. Todėl A. Vaicekauskas kartu su kitais žemdirbiais buvo vienas Kredito unijos kūrėjų, nepabijojo ir įsipareigojimų už ES paramą. Trečio kelio, anot jo, nėra – arba modernizuoti ūkį, arba pasitraukti. Pasirinkęs pirmąjį variantą, dabar gali džiaugtis rezultatais, gerai apgalvoti perspektyvas. O jų yra, mano ūkininkas, tereikia gerai įsigilinti į esamą situaciją, išnaudoti savo galimybes. Didžiulė niša rinkoje – ekologinis ūkininkavimas, nors jam jau reikėtų sujungti kelių ūkių jėgas. Smulkieji ūkininkai gali atrasti sau perspektyvas uogininkystėje, daržininkystėje, vaistažolių auginime. Žinoma, tam reikia gerai žinoti savo galimybes ir imtis ryžtingų sprendimų, o svarbiausia – turėti šalia savęs šeimą, kuri palaikytų ir padėtų kiekviename žingsnyje.

Šeima – tvirtas ramstis

Į dabar puikios sodybos, klestinčio ūkio kūrimą Vaicekauskų šeima įsijungė vieningai, dirbo negailėdami jėgų. Vyriškis prisimena, jog išvykusio su žmona kelioms dienoms pailsėti namuose laukė didžiulis siurprizas – ūkį pasilikęs prižiūrėti sūnus Audvydas sutvarkė ir perdažė seną traktorių. Nors jis ir pasirinko kariškio profesiją, tačiau ūkio darbų taip pat nebijo. A. Vaicekauskas pasakoja, jog jam kas vasarą būna didelė paspirtis sūnaus talkininkavimas, jo indėlis į derliaus nuėmimą. Dukra Simona taip pat netapo ūkininkaite, ji – verslo administravimo specialistė, dirba pačių įkurtoje įmonėje kartus su draugu, kuris irgi neatsisako padėti ūkyje. Vis dėlto ir ji tėviškėje ne tik svečias, bet ir padėjėjas – jei ne darbuose, tai dokumentų, apskaitos tvarkyme. Žinoma, pati didžiausia Alvydo ir Audronės talkininkė yra anūkėlė Ieva, kuri senelių sodyboje pažįsta kiekvieną kampelį, mielai šeimininkauja ir name, ir kieme. O labiausiai ji mėgsta pozuoti fotografuojančiam seneliui, kuris jau turi surinkęs daug Ievutės nuotraukų šalia tų, kurias padarė savo sodyboje, gamtoje ir svečiuose. Kiekvienas šeimos narys kuo gali prisideda prie ūkio gyvenimo. Ypač ryškūs Audronės Vaicekauskienės triūso ženklai: kambariuose – jaukumas, švara ir tvarka, šeimininkės prisilietimas jaučiamas kiekviename gėlyne, kiekviename jų pačių rankomis išpuoselėto sodo kampelyje. Nors šeimoje viešpatauja darna ir vienybė, bet Audronė turi priekaištų vyrui – aišku, dėl to, jog per ūkio darbus, visuomeninę ir politinę veiklą jis negali skirti šeimai tiek laiko, kiek jiems visiems norėtųsi.

Politikoje svarbu padorumas

Į politinį gyvenimą A. Vaicekauskas aktyviau įsijungė 2000-aisiais. Iki tol laikėsi gana atokiai, bet viską pakeitė žmonių pasitikėjimas – jie išrinko savo kraštietį, gerai žinomą, patikimą ir darbštų žmogų Pakuonio seniūnu, jie kaskart patiki jam atstovavimą savivaldybės Taryboje. Teko vyriškiui dirbti administracijos direktoriumi, meru. Lengva nebuvo, bet įgyta patirtis – neįkainojama, leidusi ne tik gerai pažinti rajono ekonominį, socialinį, visuomeninį gyvenimą, bet ir panaudoti savo gabumus, pridėjusi charakteriui tvirtumo, suteikusi galimybę pabendrauti su daugybe įdomių žmonių, padiskutuoti, pasisemti idėjų. Ši sunki veikla išmokė vertinti padorumą. Dabar pasitikėti ir remti reikia tuos, kurie į politiką eina ne pelningesnio gyvenimo, privilegijų ar užuovėjos ieškoti, o rimtai dirbti – spręsti svarbius rajono žmonėms klausimus, imtis ryžtingų veiksmų ir atsakomybės už juos. Deja, liūdna, jog politikus dažniausiai lydi žmonių įtarumas ir nepasitikėjimas, nepelnyti įžeidimai ir žiniasklaidos šmeižtas. Su tuo, anot A. Vaicekausko, reikia išmokti susitaikyti, nebijoti nepalankių vertinimų ir tvirtai laikytis savo pažiūrų. Politikoje turi būti patikimi ir turintys įvairios patirties žmonės, kurie pakeistų esamą situaciją ir žmonių nuomonę, atsakingai atliktų jiems paskirtas pareigas. O kol kas tenka dirbti labai nelengvomis sąlygomis, sekinančiomis fizines ir dvasines jėgas, ir nuo viso to geriausias poilsis yra darbas ūkyje.

Reikia rasti laiko viskam

Problemų dėl nemigos A. Vaicekauskas sako neturįs. Grįžęs namo po politinių batalijų ar visuomeninio darbo, galvą pravėdina dirbdamas laukuose, ar gražindamas savo sodybą. Vis dėlto, darbus, pasak jo, reikia susidėlioti taip, kad neužgriūtų pernelyg dideli krūviai, kad liktų laiko ir poilsiui. Mėgstamiausias jo užsiėmimas ilsintis – pasivaikščioti po laukus, pievas, mišką, pafotografuoti, apžiūrėti pasėlius, apgalvoti laukiančius ūkio darbus. Atsigauti kūnui to vis tik per maža, todėl kiekvieną dieną vyriškis pradeda mankšta, bėgimu, o savaitgaliais dažnai su šeima pasikaitina pirtyje, maudosi baseine. Būna ūkininkui ir atostogos, juk vasarą ateina toks metas, kai reikia laukti derliaus, ir jokių skubių darbų nėra. Tuomet Vaicekauskai mėgsta pakeliauti po įdomias Lietuvos vietoves, apsilankė ir keliose užsienio šalyse. Paskandinti save ir kitus darbuose ir rūpesčiuose nėra reikalo, bet ir gyventi vien tik šiandiena –prasta išeitis. Reikia rasti laiko viskam, mano A. Vaicekauskas, darbui ir poilsiui, pareigoms ir pramogoms, šeimai ir visuomenei. Svarbu atrasti darną visame kame, o svarbiausia – netapti savo paties dvasios priešu.