Aštuntą ryto Stakliškėse dar tamsu, gatves apšviečia žibintai, namų langai. Įprastas vaizdas, bet sausio 13-ąją jau žvilgsnį traukia ir žiburėliai, spingsantys viename kitame gyventojų name, bute, o daugiausiai jų – mokykloje, kultūros centre, seniūnijos pastate. Šitaip prisimename tą baisų laiką, kai kiekvienuose namuose, kiekvieno širdyje tvyrojo nerimas, baimė, kai į gatves, į Vilnių, Kauną ir kitas vietas iš saugaus prieglobsčio ginė noras apsaugoti Laisvę.
Tie, kam teko tada bent jau televizorių ekranuose matyti 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykius, to niekada nepamirš. Daug stakliškiečių, kaip ir kitų Lietuvos žmonių, dieną naktį su nerimu gaudė žinias apie okupantų ir kolaborantų siautėjimus, apie gyvybes aukojančius žmones. Per 24 metus daug kas pasimiršo, todėl dokumentiniai filmai padeda ir vėl sugrįžti į tas baisias ir ypatingai svarbias mums visiems dienas.
Į Stakliškių seniūnijos administracinio pastato salę susirinko tikrai negausus būrelis žmonių, norinčių kartu ir vėl prisiminti Sausio 13-osios įvykius, pagerbti žuvusius Laisvės gynėjus. Jie degė žvakeles ant palangių, žiūrėjo dokumentinį filmą, kalbėjosi, dalijosi prisiminimais. Tyloje ir rimtyje pagerbė kritusiųjų už Laisvę atminimą, o jaunieji kultūros darbuotojai papuošė paminklą miestelio aikštėje gėlių puokštele ir uždegtomis žvakelėmis.
Nereikia daug žodžių, nereikia pompastikos ir orkestrų – kovos už Tėvynę ir jos laisvę juk prisimenamos šimtmečiais, įpinamos į dainas, legendas ir pasakas. Taip bus ir su šia data – 1991 metų sausio 13 diena. Ją prisimins įvykių dalyviai ir liudininkai, ji aprašyta istorijos vadovėliuose ir memuaruose, pasakojimai apie ją keliaus iš kartos į kartą. Atmintis gyva…
Sigutė Katkauskienė