Tūkstantmečio tamsybes išsklaido knyga

Daugelis vyresniosios kartos žmonių jaučiasi nuskriausti, nes apie savo gimtosios šalies praeitį jie pradėjo gauti žinių visai neseniai.
Mokymosi metais jiems teko studijuoti svetimos šalies istoriją, apie savosios gaunant tik niekingus trupinius. Nors dabar, praėjus daugiau kaip dvidešimčiai nepriklausomybės metų, galime laisvai ieškoti žinių apie Lietuvos praeitį, tai padaryti gali toli gražu ne kiekvienas. Mokslinė literatūra, žymių istorikų studijos, įvairūs leidiniai, jei ir randami knygynuose, tai nuo jų atbaido didelės kainos. Gerai, kad yra bibliotekos, nors jų fondai irgi nėra tokie gausūs, kaip norėtųsi. Daug įdomios medžiagos galime rasti internete, bet jos vertė kartais yra labai abejotina. Ypač kalbant apie itin tolimus Lietuvos istorijos laikus – pirmuosius šimtmečius po Kristaus gimimo, ikikrikščioniškąjį laikotarpį. Tai tamsieji mūsų šalies gyvavimo amžiai, keliantys daug ginčų tarp mokslininkų, nes patikimų istorinių šaltinių apie juos apverktinai mažai, o ir esami dar tyrinėjami ir neprieinamai platesniam skaitytojų ratui.

Šią spragą pabandė užpildyti jieznietė Irena Sipavičienė, neseniai išleidusi istorinį romaną „Sarmatijos gyvastis“. Tai pirmasis šios autorės kūrnys, kuris jau buvo pristatytas Prienuose, o dabar ir rašytojos gimtajame krašte. Lapkričio 16-ąją Jiezno bibliotekoje susirinkę miesto šviesuoliai labai dėmesingai klausėsi rašytojos, pasivadinusios Irkos Bagdos slapyvardžiu, pasakojimo apie knygos atėjimą į gyvenimą, ją redagavusios Vilijos Juodsnukienės bei kūrėjų klubo „Gabija“ vadovės Rasos Zdanevičienės įžvalgų. I. Sipavičienė pasakojo, jog postūmį romanui davė internete aptikti Česlovo Gedgaudo straipsniai, kurie tiesiog sukrėtė sąmonę – juk tiek daug nežinoma, tiek daug paslapčių slepiasi amžių ūkanose, kurias ne kiekvienas išdrįsta sklaidyti. Drąsos ir ryžto rašytojai suteikė ne tik troškimas sužinoti ir pasidalinti su kitais savo žiniomis, bet ir Londono universitete dirbančio istoriko Aivaro Lileikos atsiųsta medžiaga, jo skatinimas rašyti. Ne iš karto ir nelengvai viskas klojosi. Būta ir nusivylimų, skausmingų praradimų, ir kelių romano variantų. I. Sipavičienė pasakoja iš pradžių ne tiek rašiusi, kiek skaičiusi – A. Lileikos paskaitų medžiagą, visą prieinamą istorinę literatūrą, išmokusi ir runų raštą. Pamažu visa tai sugulė į rankraštį – ne sausi faktai ir jų interpretacijos, o gyvas pasakojimas apie 777 – 999 m. laikotaprį, per herojų akis, mintis ir jausmus, per jų gyvenimus. Toli gražu ne viskas, ką pavyko sukaupti I. Sipavičienei, tilpo į šią knygą, tad jau po truputėlį tarpsta naujo romano užuomazgos, o visas kūrinys dar laukia savo atėjimo valandos, gyvendamas rašytojos mintyse.

Kiekvienas kūrinys, perskaitytas skirtingų žmonių, įgyja ir skirtingas prasmes, vertę. Taip atsitiktų  ir perskaičius „Sarmatijos gyvastį“, tačiau šio romano knygynuose nėra. Jį galima rasti Jiezno miesto bibliotekoje, o įsigyti iš pačios autorės bei knygos pristatymuose. Taigi, nedidelių kliūčių yra, bet jos tik sustiprins ryžtą tų, kurie trokšta žinių apie tolimąją savo krašto praeitį.