Į kiekvieną butelį mes įpilame
dalelę mūsų senolių tradicijų,
mūsų laukų ir miškų aromato,
ištirpusio meduje
Aleksandras Sinkevičius
Lietuviškas midus – vienas iš lietuviškos tautinės tapatybės simbolių. Tačiau ne visi žino, jog šis gėrimas ne vieną šimtmetį buvo primirštas. Naujam gyvenimui 1959 m. midų prikėlė Aleksandras Sinkevičius, pramoninės lietuviško midaus gamybos technologijos kūrėjas, vienas ilgiausiai gamyklos direktoriumi dirbusių žmonių (1964-1989).
Lietuviško midaus tėvu tituluojamas A. Sinkevičius buvo įvairiapusė ir iškili asmenybė, daugeliu atžvilgių pralenkusi savo laiką.
Lietuviško midaus receptūras, technologiją jis sukūrė ir gamybą organizavo sovietmečiu. Tačiau sovietmečio žmogumi jį vadinti netinka, nes kaip asmenybė susiformavo prieškariu. Jis buvo veikiau puikus, veržlus vadybininkas, geras viešųjų ryšių specialistas, gebėjęs perprasti sovietinę sistemą ir prie jos prisitaikyti.
Laikmečio girnose
A. Sinkevičiaus gyvenimas vertas knygos. Gimė 1908 m. Intuponių kaime, Aukštadvario valsčiuje. 1930 m. baigęs mokyklą neturtingas jaunuolis įstojo savanoriu į kariuomenę ir pateko į Kauno karo mokyklą. 1931 – 1934 m. įsitraukė į visuomeninę veiklą, dirbo kelių leidinių redaktoriumi. Neišvengė ir kalėjimo. 1936 m. buvo nuteistas sušaudyti kaltinant dalyvavus Voldemaro organizuotame kariniame perversme. Tiesa, vėliau prezidentas A. Smetona bausmę sušvelnino ir 1938 m. A. Sinkevičius buvo amnestuotas. 1938-1940 m. mokėsi aludarystės garsiojoje „I.B. Volfo ir Engelmano“ darykloje Kaune. Vėliau užgriuvo sovietų represijos. 1945 m. sovietų saugumo išvežtas į baisiąją Vorkutą, kur teko praleisti keletą vargo ir bado metų.
Nors 1939-1942 m. studijavo Kauno universitete, kur siekė įgyti maisto technologo specialybę, tačiau būnant ketvirtame kurse vokiečiai universitetą uždarė, tad mokslo užbaigti formaliai nespėjo ir diplomo. Tačiau buvo išsilavinęs žmogus, mokęsis ir žurnalistikos, ir medicinos, puikiai valdė žodį.
Midaus gimimas
Kada gimė mintis pradėti gaminti lietuvišką midų, A.Sinkevičius sakydavo ir pats nepamenantis. Tačiau mintys apie senovės lietuvių gėrimą ir išlikę pasakojimai nepaliko jo ramybėje. Norėjosi atkurti receptą, kurio pagrindu senovėje midus buvo gaminamas iš laukinių bičių medaus ir įvairių žolelių.
Pirmus žingsnius atkurti midaus receptą lietuviško midaus tėvas žengė dirbamas įvairiose Lietuvos alaus daryklose. Tačiau pradėti midaus gamybą nebuvo lengva. Didžiosios alaus ir degtinės daryklos nenorėjo įsileisti naujo gėrimo, bijodamos, kad šis neišstumtų alaus ar degtinės. Nedaug trūko, ir midaus gaminimo epopėja būtų taip ir neprasidėjusi. Visgi, gavus aukščiausios valdžios užtarimą, A. Sinkevičius buvo paskirtas į mažą Lietuvos kooperatyvų sąjungai priklausiusią alaus daryklą „Gintaras“ Stakliškėse ir ledai pajudėjo. Pirmoji lietuviško midaus partija, 800 l midaus „Dainava“, buvo išvirta 1959 m. A. Sinkevičius sukūrė ne tik pramoninę midaus gamybos technologiją, bet ir žinomų gėrimų receptūras. Greitai rinkoje pasirodė midus „Dainava“, „Vilnius“, „Bočių“, „Gintaras“, „Stakliškės“, „Prienų šilai“, midaus trauktinės „Šventinė“, „Suktinis“.
Mokėjo suktis
To meto dokumentai atskleidžia A. Sinkevičiaus lankstumą ir gebėjimą pasinaudoti aplinkybėmis. Negavęs pritarimo pradėti midaus gamybą vienos žinybos kuruojamoje pramonėje, jis kreipėsi į kitą, – Lietuvos kooperatyvų sąjungą – ir, pasinaudojęs prieštaravimais tarp dviejų žinybų ir vadovų ambicijomis, tikslą pasiekė. Suprato spausdinto žodžio svarbą sovietinėje visuomenėje ir vykusiai juo naudodavosi, kad apsigintų nuo įvairių tikrintojų, paspartintų svarbių sprendimų, pvz., dėl įmonės rekonstrukcijos, priėmimą. Gebėdavo vykusiai pasiremti ir „Maskvos korta“. Gauti raštai, padėkos, ar tiesiog degustacijų metu įgytos simpatijos jam dažnai leisdavo apsiginti nuo vietos biurokratų.
A. Sinkevičiaus pastangomis midaus gamybos technologiją buvo siekiama užregistruoti užsienio šalyse. 1972 m. lapkričio 11 d. midaus gamybos patentas buvo išduotas Jungtinės Karalystės, Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalienės Elžbietos II vardu, kuris galiojo šešiolika metų ir reiškė, kad be Stakliškių gamyklos „Lietuviškas midus“ leidimo niekas negalėjo naudotis minėtu išradimu.
Midaus svetingoji salė
Nors dirbo sovietmečiu, A. Sinkevičius puikiai suprato, kad prekinė išvaizda ir reklama yra esminiai nepigaus lietuviško midaus ir jo gaminių populiarumui. Daug pastangų įdėjo į butelių, etikečių gamybą ir kūrimą. O juk tais laikais net paprasčiausios folijos gauti buvo sudėtinga. Nestokojo idėjų. Štai 1962 m. iškėlė idėją Vilniuje, „kur nors Gedimino pilies papėdėje“, įrengti degustacinę salę lietuviškam midui degustuoti: „Būtų buvusi vienintelė pasaulyje senovės lietuvių gėrimo midaus svetingoji salė žiloje mūsų sostinėje“. Iki šiol tai dar nepadaryta. Laukia būti realizuotos ir nemažai kitų jo idėjų.
Atgaivina senus receptus
A. Sinkevičius padėjo tvirtus lietuviško midaus gamybos pamatus. Daugelis gėrimų, kuriuos šiandien gamina Stakliškių bendrovė „Lietuviškas midus“ yra gaminami pagal jo sukurtą receptūrą: midaus nektarai „Suktinis“, „Šventinė“, midaus balzamas „Žalgiris“, „Stakliškių“ midus. Pasirodo ir naujų pagal senus A. Sinkevičiaus receptus pagamintų gėrimų, pvz., šiemet išleistas spiritinis gėrimas – lietuviškas džinas „Nemunas“ – irgi pagamintas pagal lietuviško midaus tėvo receptą .
