Visos lietuvių kalbos tarmės – tai spalvinga versmė, iš kurios gyvybingumo semiasi
bendrinė kalba.
„Tarmę reikia vartoti moderniems, šiuolaikiniams tikslams, nepadaryti atskyrimo, kad bendrinė kalba – rimtiems dalykams, tarmė – tik buičiai“, – įsitikinusi kalbininkė L. Vaicekauskienė.
2013-ieji – tarmių metai, todėl Jiezno gimnazijos 3 – 4 klasių mokiniams spalio 24 dieną buvo organizuota tradicinė etnografinė popietė „Supyniau pynimėlį“, skirta tarmėms. Kad vaikai girdėtų gyvą suvalkiečių, žemaičių, aukštaičių bei dzūkų žodį, į šventę pasikviesta svečių, kilusių iš šių regionų. Smagu buvo išgirsti tarmiškai kalbančius žmones. Aukštaitiška tarme mokiniams pasakas sekė ūkininkė Aušrė Garnevičienė. Žemaitiškai su pradinukais bendravo Anna Tamošiūnienė. Ji pamokė dainuoti žemaitišką dainą „Pempel, pempel“. Suvalkietiškai šnekėjo ir dainavo Ingrida Valentienė. Dzūkiškai porino pradinių klasių mokytoja Ramutė Bubnienė. Ypač sužavėjo A. Tamošiūnienės žemaitiška šnekta.
Popietėje kiekviena klasė turėjo pristatyti pasirinktą regioną. Dzūkiškai eilėraščius deklamavo ir dainavo 3a klasės mokiniai. 3b klasė pristatė Aukštaitiją ir šoko ratelį „Šeimynėla“. 4a pasakoriai pasekė suvalkietišką pasaką, o 4b mokiniai uždainavo žemaitiškai. Pasiklausę pasakų ir eilėraščių, mokiniai mokėsi visomis tarmėmis dainuoti dainą „Turėjo bobutė žilą oželį“. Visi smagiai šoko „Malūnėlį“, polką su ragučiais, žaidė žaidimus, ratelius.
Renginyje kalbas keitė dainos, dainas – šokiai ir rateliai. Skambėjo liaudies dainos, mįslės, pasakaitės, vaizdingi posakiai visomis tarmėmis. „Parubežio dzūkų“ – Jiezno krašto dainomis ir pasakojimais popietės dalyvius džiugino nuolatiniai mūsų partneriai ir dalyviai Jiezno laisvalaikio ir kultūros centro etnografinis kolektyvas „Jieznelė“.
Šventės metu dalyviai vaišinosi tradiciniais lietuvių patiekalais: žemaičių blynais, aukštaitiškomis spurgomis, kaimiškais lašinukais ir dešrom, naminiais pyragais, užsigėrė kas gira, arbata ar pienu.
Jiezno gimnazijos direktorius Povilas Veteris nuoširdžiai padėkojo popietės dalyviams, o svečiams ir pasakoriams įteikė padėkos raštus.
Etnografinės popietės dalyviams nekilo abejonių, kad visos lietuvių tarmės gražios, bet sava – gražiausia. Tarmiškos šnekos vartojimas nėra menko išsilavinimo ar nekultūringumo požymis. Kalbėdami tarmiškai turtiname savo kalbą, vaizdingiau reiškiame mintis.
R. Kandrotienė, mokytoja
