„Prisimindami M. K. Čiurlionį, mes privalome turėti gražiai „išguldytas“, harmonizuotas melodijas, kad neatrodytume su savo liaudies dainomis ir šokiais Europoje kaip kokie driskiai. Kaip driskiai jau nebeatrodome, o su išdailintomis melodijomis tiek nuėjome, kad kartais žiūrovui sunku atspėti, kokiai tautai ar žanrui ši muzikos grupė atstovauja“, – teigia Birštono kultūros centro liaudiškos muzikos kapelos „Lendrūnas“ vadovas Algimantas Jazbutis. Šios mintys – artėjančios liaudies kapelų šventės Birštone „Griežk, lietuvi“ atgarsiai. Ketvirtą kartą rengiamas festivalis yra stilizuotą liaudies muziką grojančių vienminčių susibūrimas, itin svarbus šiais gausos ir pertekliaus laikais.
Bet ką ir bet kaip grojančios kapelos, gausybė švenčių, festivalių, konkursų, kur jos gali parodyti savo meną, tiesiog skandina žiūrovą, iškreipia jo skonį ir supratimą apie liaudies kultūrą. Tokios karčios mintys, anot A. Jazbučio, apninka ne vieną jo bičiulį, išaugintą ankstesnių, vis peikiamų tarybinių laikų, kuomet televizijos laidose teisę pasirodyti gaudavo tik aukšto lygio atlikėjai, kapelos, besilaikančios dar kompozitoriaus Jurgio Gaižausko suformuotos tradicijos groti gražiai harmonizuotus ir profesionaliai parašytus kūrinius, legendinio kompozitoriaus ir jo pasekėjų dovanotus liaudies muzikantams. Deja, laisvė, įsiliejusi per sugriuvusią geležinę uždangą, vakarietišku spindesiu užgožė imtą niekinti „tarybinį palikimą“, kurį, pasak A. Jazbučio, dar galima atrasti miestelių ir kaimų kultūros centruose, kur dar nepersiimta pagonybės, rok šou, neo folk ir kitomis naujovėmis. Tokia realybė paskatino šventės „Griežk, lietuvi“ atsiradimą Birštone. Idėja, kilusi suburti bendraminčius, propaguojančius stilizuotą liaudies muziką, buvo įgyvendinta ir sėkmingai gyvuoja, nes, kaip mano A. Jazbutis, jau atėjo perversmo laikas, kai siekiama grįžti į laiko patikrintą liaudies kultūrą, išlaikyti J. Gaižausko pradėtą tradiciją ir ją puoselėti. To būtinai reikia, nes jaunoji karta, ateinanti į saviveiklos kolektyvus, jau vadovaujasi kitomis nuostatomis, persunktomis šou dvasia, kai svarbiausia yra sužavėti publiką, o kūrybinį darbą ir meninį lygį įvertinti trypimu, švilpimu, rėkimu.
Kiekviena muzikos srovė turi savo auditoriją, savo atlikėjus ir gerbėjus, o naujovės, ateinančios iš kitų šalių – neišvengiamos. Bet kaip tik dėl to reikia nepamiršti ir to, kas buvo subrandinta savoje dirvoje, savųjų liaudies kultūros puoselėtojų. Susitikdami įvairiuose renginiuose, kurių taip gausiai organizuojama daugelyje šalies vietovių, bendraminčiai turi progą pasidalinti idėjomis ir sukaupta patirtimi, pritraukti į savo būrį naujų žmonių. Tokias galimybes suteikia ir festivalis „Griežk, lietuvi“, kurio laukiama Birštone paskutinįjį balandžio šeštadienį. Žiūrovai ir vėl galės pasidžiaugti saviškių – „Lendrūno“ ir Vienkiemio vokalinio vyrų ansamblio – pasirodymais, daug malonių akimirkų jiems padovanos svečiai iš Anykščių ir Gargždų, Marijampolės ir Mažeikių rajonų. O kur dar nenusakomas džiaugsmas išvysti scenoje maestro Stasį Liupkevičių! Be abejo, liaudies muzika neatsiejama ir nuo kalbos, tad Tarmių metams skirta programa taip pat paįvairins šią šventę. Tiek nuolatiniai šios šventės žiūrovai, tiek pirmą kartą į ją atėjusieji atgaivos dvasiai čia gaus su kaupu.
