Saulėtą spalio 1 dieną Balbieriškio seniūnijos „Vidupio“ kaimų bendruomenė surengė jaudinančią tradicinę šventę, kurios metu 131 gimtadienio proga deramai pagerbtas kraštietis, tarpukario Lietuvos dvasininkas ir politikas, žemės ūkio ministras, prelatas Mykolas Krupavičius (1885-10-01–1970-12-04), kiti krašto šviesuoliai, palydėta vasara.
Prie įvairiomis spalvomis pleškančių jurginų gyvatvorės puikuojasi ūkininko Sigito Karaliaus iš Pivašiūnų seniūnijos, Žemaitėlių kaimo, atvežta dekoratyvinių vištų paroda. Kinijos šilkasparnius, Turkijos sultones, JAV vandotus ir kitas puošnias višteles kalbino vaikai ir suaugusieji.
Prie Švč. Mergelės Marijos skulptūros moterys kalba rožinį. Prie paminklo, skirto M. Krupavičiaus ir kraštietės pedagogės Danutės Zieniūtės atminimui, išsirikiuoja tautiniais drabužiais pasipuošę Balbieriškio pagrindinės mokyklos mokinukai, iškilūs kraštiečiai. Romas Kariniauskas įžiebia aukurą. Istoriko Rymanto Sidaravičiaus pažadintas sugaudžia M. Krupavičiaus garbei skirtas varpas. Skamba tautiška giesmė. Lietuvos, ES ir „Vidupio“ vėliavas kelia nusipelnę kraštiečiai Romaldas Zabulionis, Donatas Baranauskas, Jonas Petraška.
Į padangę kyla dešimtys gyvų balandžių, simbolizuojančių taiką bei ramybę. Sveikinimo žodį taria A. Vitkauskas. Grakščiu šokiu susirinkusius sveikina Balbieriškio pagrindinės mokyklos mokiniai (vadovė Ramutė Švedienė).
Istorinę atmintį žadinančia, krikščioniškas vertybes puoselėjančia atributika papuoštoje salėje aukojamos šv. Mišios. Už Mykolą Krupavičių, Lietuvą, „Vidupio“ bendruomenę. Balbieriškio Švč. Mergelės Rožančinės parapijos klebonas Remigijus Veprauskas pamoksle pabrėžia, kad ne ginklai, o žmogaus dvasios turtai pasaulį daro gražesnį, žmogų laimingesnį.
Istorikas R. Sidaravičius žiūrovus nukelia į virtualią erdvę, kurioje ryškiai suspindi M. Krupavičiaus credo: „Mylėk Viešpatį Dievą už viską labiau, artimą – kaip pats save, o Tėvynę už save labiau.“ Jo 1922 metais parengta žemės reforma demokratiškumu stebina Europą, o kaimo žmonės prieš šį ministrą klaupėsi, už suteiktą žemę rankas bučiavo. Tad labai taikliai ministro reformos rezultatus ir valstiečių nuotaikas apibūdina jam skirtomis eilėmis poetė Emilija Krušinienė: „Suklestėjo ir pražydo kaimas,/ Lietuva pakilo iš vargų./Žvelgė ateitin su viltimi, be baimės,/Meldė laimės jai tautos sūnus.“ Prisiminimais apie garbų politiką dalijasi Pažėrų parapijos klebonas Kazimieras Skučas.
Paprašius lektorių palyginti aną ir šių dienų žemės reformą, jis pasakė: „Reforma vykdoma jau 26 metus, bet… dar nebaigta, o padarinius visi jaučiame…“
Suskamba Arūno Masionio valdomo akordeono garsai, nuvilnija „Vidupio“ ansamblio, vadovaujamo Birutės Žėkienės, dainos, smuiką pravirkdo Alytaus muzikos mokyklos mokinys Žilvinas Grigonis.
Renginio vedėja Dalia Kazlauskienė pristato tris naujų knygų autorius: Emiliją Krušinienę, Scholastiką Kavaliauskienę ir kraštietį Romaldą Zabulionį.
Emilija Krušinienė knygoje „Gyvenimas lyg upė“, skirta vietos Dzūkijos šviesuoliui Vytautui Nedzinskui, prisimena karą, sunkų pokarį, reiškia meilę Tėvynei, liūdi dėl išnykusios tėviškės..
S. Kavaliauskienės bendrame kūrybos aruode naujoji knyga yra dvidešimtoji, o eilėraščių suaugusiems – devintoji. Knygoje „Sidabriniais voratinklių tiltais“ autorė išreiškia tikėjimą Tėvyne, prisimena išėjusiuosius, žavisi nuostabia Lietuvos gamta, išryškina žodžio galią. Anot poetės, žodis labai galingas – jo sparnai priglaudžia, nuramina. Tačiau žodis kartais net karalių išverčia iš sosto, sunkiai sugriaunamą sieną tarp žmonių pastato.
R. Zabulionio apsakymų rinktinėje „Ką žaltys pasakė?“ jo paties ir giminių prisiminimai, pateikti apsakymų ar novelių forma ir pagražinti aukštaitiškais posakiais.
Daug pagarbos žodžių apie M. Krupavičių pasakyta ir prie kavos puodelio. Tik lieka nebylus klausimas – ką istorija pasakys apie XXI a. žemės ūkio politiką.
Bronislava Tamulynienė
