Vilija Čiapaitė
Jau gerą pusmetį, kaip Prienų KKSC futbolo treneriu dirba Tomas Jonyka. Tačiau jį galima įvardinti ne tik treneriu, bet ir žaidėju, kuris nevengia pagainioti kamuolį po žaliąją veją, dalyvauti paplūdimio ar puikiai pasirodyti salės futbolo varžybose. Noriu papasakoti apie jo kelią į ten, kur šiuo momentu jis yra – darbą futbolo treneriu.
Mokslai ir būsimosios karjeros kryžkelė
Tomas gimė Prienuose. Niekas nepaneigs, jog vaikai mėgsta gainioti kamuolį po pievas, lakstyti tarp namų, žaisti slėpynių. Niekuo neišsiskyrė ir Tomas. Pradžios mokslus jis mokėsi važinėdamas su mama į kaimo mokyklas, nes ji buvo pradinių klasių mokytoja. Be abejo, mokytis, kai mama tavo mokytoja, teko daugiau nei kitiems, tačiau tai buvo tik į gera. Toliau mokslus tęsė „Ąžuolo“ progimnazijoje.
Besimokydamas ten trejus metus su sese lankė pramoginių šokių studiją. Jo pirmoji mokytoja buvo Ilona Aksenavičienė, po to neilgai teko paprakaituoti ir su Džordanu Jogimantu Aksenavičium. Gal būtų šokęs ir toliau, tačiau paraleliai lankė ir futbolo treniruotes. Būtent tada lemiamą sprendimą padarė pats Tomas, nes dažnos varžybos, pergalių ir pralaimėjimų skonis nurungė pramoginių šokių pamokas. O gal ir tai, kad tėtis, kuris žinojo adrenalino skonį, sportuodamas ant dziudo kilimo, palaikė mažąjį sūnelį. Pirmasis futbolo treneris Marijus Makštutis sugebėjo Tomą išmokyti pamilti futbolą. Tiesa, dar besimokydamas „Ąžuole“ nemažai patarimų ir pamokymų gavo ir iš trenerio Kęsto Joneliūno. Beje, pokalbio metu Tomas dažnai paminėdavo Kęstutį Deltuvą, kurio dėka jis dabar ten, kur dabar.
Futbolas ir tik futbolas
Baigęs 8 klases Tomas buvo pakviestas į Pasvalį, kur buvo rengiama futbolo atrankos U-16 akademijos stovykla. Ten teko gyventi ir sportuoti. Būtent tuomet Tomas susipažino su futbolą pamėgusiais jaunaisiais futbolininkais, treneriais, o po savaitės, kai kiekvienas stovyklos narys buvo pakviestas pokalbiui su treneriu, Tomas buvo pakylėtas, nes jam buvo pasiūlyta dalyvauti kitoje stovykloje ir pasiūlyta tapti Lietuvos U-16 rinktinės kandidatu. Pasak pašnekovo, jam buvo savotiškas šokas. Būtent po šios stovyklos Tomas pradėjo mokytis Panevėžio internatinėje sporto mokykloje. Joje kartu su bendrojo lavinimo dalykais buvo vedamos ir įvairių sporto šakų pamokos. Beje, klasės buvo komplektuojamos moksleiviais iš visos Lietuvos! Daugelis tuomet šią mokyklą vadino sportininkų kalve. Taigi, teko daug dirbti. Per dieną turėdavo dvi treniruotes ir, be abejo, reikėjo mokytis. Savaitgaliai būdavo taip pat užimti, nes reikėjo dalyvauti varžybose, tad namuose buvo retas svečias. Beje, Tomas prisipažino, jog tie treji metai, kuomet lankė pramoginius šokius, labai padėjo sportuojant, nes pajuto, jog kojos pakankamai stiprios. Tačiau…
Metai ramybės – ne savo noru, ir mokyklos atgimimas
Varžybos, kuriose dalyvavo, buvo varginančios. Štai tada jis pajuto, jog šiame sporte reikia būti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stipriu. Jaunatviškas nemokėjimas save tausoti, klaidos jaunuoliui buvo sunkiai suvokiama. Besimokant devintoje klasėje teko daug dirbti, nes tik stiprus gali atlaikyti mokslo ir treniruočių maratoną, kuris tęsėsi visus metus. Ir štai, vasarą, sužinojo, jog uždaroma mokykla Panevėžyje, kur mokėsi, sporto skyrius.
Tada Tomas grįžo į Prienus. Čia mokslai „Žiburio“ gimnazijoje buvo tarsi traumų gydymosi, pasiruošimo ateičiai pauzė. Metai praėjo nepastebimai. Ir štai vaikinui paskambina ir šis išgirsta, jog Panevėžio gimnazija ruošia I laidą sportininkų ir kad jis ten kviečiamas. Atvykęs į Panevėžį pamatė, jog senų draugų telikę keletas. Tačiau gyvendamas bendrabutyje susidraugavo, nes visų tikslas – futbolas!
Paskutinius mokslo metus vėlgi sporto – mokslo maratonas. Sportuojantieji gerai žino, kad kiekviena praleista treniruočių diena stumia žemyn, tad Tomas, norėdamas pasiekti kuo aukštesnių rezultatų, daug dirbo. Be abejo, varžybų metu kartais nedaug tekdavo žaisti ir vaikiną tai truputį erzino. Tad jo karjeros planai „FK Panevėžys“ buvo nustumti tolėliau ir jis pradėjo žaisti II lygoje už Biržų „FK Širvena“. Po 6 mėnesių, baigęs vidurinę mokyklą, vis tik pasirinko futbolo studijas Anglijoje.
Anglija – tai visai kitoks požiūris į futbolą
Ir štai, Anglija. Tomas įstoja į Solent universitetą. Čia jis mokosi trejus metus, tačiau jie visam gyvenimui išliks, kaip kito požiūrio į futbolą laikas. Pirmaisiais metais buvo daug mokomasi, tačiau su laiku atsirado draugų, kurie, matydami Tomo norą ir mokėjimą valdyti kamuolį žaliojoje vejoje, pakvietė žaisti į vyresniųjų komandą. Čia jis jautėsi pilnaverčiu komandos nariu. Beje, Anglijoje jis pamatė ir suprato, kodėl užjūryje tiek daug puikių futbolo komandų, kodėl tiek daug sirgalių. O tiesa labai paprasta – futbolas žaidžiamas visur, nuo mažo pyplio. Jiems ši sporto šaka įaugusi į smegenis, kaip Lietuvoje krepšinis. Ten futbolas – tarsi religija!
Kadangi Tomas žaidė su vyresniais studentais, jiems baigus mokslus vaikinas tarsi neteko komandos. Tačiau likimas kaskart jam mesteli išeitį iš padėties.
Meilė Lietuvai – kaip ištroškusiam vanduo
Dar besimokydamas Anglijoje atostogauti grįždavo į Prienus. Čia jis kaipmat pritapdavo, nes sportuojančiųjų apstu, o noras save išmėginti po Lietuvos saule ypač traukė. Ir štai, mokslai baigti. Lagaminai ir mokslų baigimo diplomas kišenėje. Grįžus į Prienus susivokė, jog, nors ir jaunas, tačiau turi turėti pagrindus asmeniniame gyvenime. Ir vėl susikrovęs lagaminus išvyko į Norvegiją. Šį kartą ne sportuoti, o dirbti ir užsidirbti. Po 11 mėnesių Tomas jau Lietuvoje. Pasak jo, ir čia lemiamą sprendimą padarė meilė tėviškei. Juk visur gerai, bet į gimtus kraštus trauka labai didelė.
Ir štai, Prienų KKSC auklėtinis jau pusmetį dirba futbolo treneriu. Jo darbas ir noras – paruošti kuo daugiau geresnių futbolininkų ir kad ši sporto šaka nebūtų nustumta į antrąjį planą po krepšinio. Beje, jis pats nevengia dalyvauti įvairiose futbolo varžybose: salės futbolo, paplūdimio, lauko 11×11.
Tomas suvokia, kad būti geru treneriu, vadinasi, reikia visada mokytis, stebėti įvairias filmuotas medžiagas. Kaip sakoma – gyventi, vadinasi, mokytis, o mokytis – vadinasi, semtis ir didinti žinių bagažą. Juk mokslo ir žinių svoris yra labai svarbu, nes jas reikia pritaikyti savo auklėtiniams, kurie kaskart tobulėja.
