Tik šviesios gyvenimo spalvos

Ligonis, negalios užkluptas žmogus, daugelio manymu, turi būti niūrus, piktas ir verksmingas. Žinoma, daug yra ir tokių, niekaip negalinčių susitaikyti su kūno išdavyste, silpnumu, nemalonia gyvenimo permaina. Tačiau suvokęs, kad kitaip nebus, kad liga yra ir bus tavo palydovė visą likusį gyvenimą, gali su ja susidraugauti, šiek tiek prisijaukinti, žvelgti į ateitį su optimizmu. Tikriausiai ne vienas pateiktume štai tokį pavyzdį iš savo pažįstamų rato: jauna moteris, nuo paauglystės serganti diabetu, be inkstų, su kasdienėmis dializėmis, su operacijos laukiančia širdimi, tačiau ryžtinga, neparodanti savo skausmo, besigrumianti dar už vieną rytojų, mėnesį, metus. Dainuojanti, besišypsanti, linksma, svetinga… Turbūt dar neseniai jos nepažįstantys būtų pasakę: „Kokia ji ligonis, tik lazdų per kuprą ir į darbą!“. Manau, kad tokie žodžiai tiek šiai moteriai, tiek ne vienam neįgaliajam yra labai mielas komplimentas, juk retas kas nori gailesčio, dirbtinės užuojautos, stengiasi jei nenuslėpti savo ligas, tai bent jau jų neafišuoti. Tokie žmonės susirinko ir Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro salėje – linksmi, smagiai nusiteikę, vienas kitą pažįstantys kaimynai stakliškiečiai ir jiezniečiai, nutarę atgaivinti seną tradiciją ir kartu surengti sau šventę. Jų laukė papuošalais mirguliuojanti gražuolė eglė, kurios žiburėlius uždegė Urtelė – jau labai daug kam pažįstama mergaitė iš Jiezno, patyrusi gydančiąją stebuklo galią. Šį stebuklą sukūrė visi geros valios žmonės, aukoję pinigėlius mažylės gydymui. Šiandien, po dviejų sudėtingų operacijų Maskvoje, Urtelė vaikšto, kalba ir netgi dainuoja. Kartu su popchoro „Jieznelė“ mažaisiais dainininkais ji taip nuoširdžiai traukė dainelę apie meilę mamai, kad ne vieno akyse sužibo ašaros – ne skausmo, o džiaugsmo. Kaip sakė šventėje dalyvavusi mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė, visų mūsų širdžių gerumas ir meilė leido įvykti šiam stebuklui.

Dar vienas tos šiltos šventės stebuklas – Kauno kurčiųjų reabilitacijos centro imituojamosios dainos ansamblis, padovanojęs gausybę nepakartomų įspūdžių, pasidalinęs savo sielose sukaupta šviesa ir šiluma. Nuostabus jaunųjų dainininkų – imitatorių pasirodymas, smagūs vyresniųjų trypiami tautiniai šokiai, o svarbiausia – iš jų veidų nenykstanti šypsena, giedra nuotaika ir toks pavydėtinas meniškumas. Sunku patikėti, kad scenoje šokę ir gestais dainavę žmonės yra kurti – kiekvienas iš jų lūpų sklidęs žodis visiškai sutapo su skambėjusio kūrinio žodžiais, o judesiai tokie plastiški ir ritmingi. Ansamblio vadovė V. Eskertienė pasakojo, jog jų centre neįgalieji ne tik šoka ir dainuoja, bet ir lanko meninės veiklos užsiėmimus, seminarus, kursus, kad ten ateina tie, kurie nenori būti užsidarę negalios kiaute ir savo gabumus bei pomėgius randa kur panaudoti.

Maloni dovana Stakliškių ir Jiezno neįgaliesiems buvo neseniai žuvusio Seimo nario J. Palionio žmonos Julijos ir sūnaus Andriaus apsilankymas šventėje. Tęsdami išėjusiojo labdaros misiją, jie atvežė neįgaliesiems naują skalbyklę, nes anksčiau dovanotoji nuo intensyvaus naudojimo jau sugedo. Už dosnumą ir nuoširdų rūpestį Julijai ir Andriui Palioniams padėkojo buvusi ilgametė Stakliškių seniūnijos Neįgaliųjų draugijos skyriaus pirmininkė Ona Žiūkaitė, palinkėjusi ligų užkluptiems žmonėms nepamiršti, jog gerų žmonių aplink mus yra daug, ir nereikia bijoti ieškoti jų pagalbos. Nemažiau susirinkusiuosius nudžiugino kūrėjo Gintauto Labanausko dovanotos knygelės ir įdomūs pokalbiai su juo.

Šventėn susirinkusius neįgaliuosius sveikino renginio organizatoriai seniūnai Algis Bartusevičius ir Gintautas Kaminskas, Prienų Globos namų direktorė Angelė Bajorienė, Tarybos narys Alvydas Vaicekauskas, smagią nuotaiką ir progą pamiklinti kojas dovanojo Jiezno KLC kapela „Jieznelė“. Nesvarbu, kad į šį pirmąjį jungtinį dviejų seniūnijų susiėjimą atvyko neitin daug žmonių, svarbiausia yra pradžia, skatinanti susiburti, atnaujinti ryšius ir pasidalinti gera nuotaika.