Silvija Navickienė
„Kuri pagaliau pasaulyje yra tokia prasta ir niekinga tauta, kuri neturėtų šių trijų, lyg įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“, – klausia mūsų iš 400 metų praeities Mikalojus Daukša. Būtent dėl šių kiekvienai tautai įgimtų dalykų šimtmečius teko lietuviams kovoti su atėjūnais, prisidengusiais kryžiumi, ereliu, svastika ar žvaigžde… Liejosi kraujas Žalgirio mūšyje, 1831 ir 1864 m. sukilimuose, 1918 m. kovose už valstybės nepriklausomybę, už jos laisvę nuo 1939-ųjų iki 1991-ųjų.
Tiek daug gyvenimų, žygdarbių ir metų telpa į šiuos sakinius! Ir tiek daug lieka nepasakyta, nežinoma, neužrašyta… Patirti tai jausmais pavyko su jauduliu, pašiurpusia oda stebint muzikos, dainų ir šokių spektaklį „Kilkim, broliai, sakalais“, lapkričio 6-ąją parodytą Birštono kultūros centre. Dainos, regis, žinomos iki skausmo, ansamblio „Lietuva“ atlikėjai taip pat ne kartą matyti, kaip ir Veronika Povilionienė, ilgaplaukiai „Thundertale“ vyrai ar karinis orkestras. Vis dėlto, tai, ką jie visi kartu sukūrė – nuostabu, šviesu, jautru, nepakartojama. Tai širdį užgaunantis pasakojimas apie tautos žygį į laisvę, nuo kryžiuočių laikų iki dvidešimtojo amžiaus, o gal net iki šiandienos, kai karo grėsmė – čia pat. Bendras šių meno žmonių darbas paliečia lietuvio esybę, iškeldamas į dvasios paviršių tuos jausmus, kurie pamirštami kasdienybės bėgime. O to reikia, kad nepavirstų mūsų sielos dykumomis, kad žodžiai „Lietuva“, „Tėvynė“, „Laisvė“ taptų kelrodžiais į ateitį.
