Vilija Čiapaitė
Nors dabartinis XXI amžius pilnas technologijų, tačiau pragmatiškasis Himalajų maestro, mąstytojas, keliautojas, publicistas, visuomenės veikėjas, garsusis Nikolajus Rerichas, Taikos Pakto iniciatorius, ir dabar visus domina palikimu, kuris suteikia galimybę filosofiškai žvelgti į gyvenimą.
Štai, spalio 22 dieną Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojon bibliotekon atvyko poetė, vertėja Vilija Žalienė su N. Rericho poezijos knyga „Morijos gėlės“, kurią ji išvertė. Prieš renginį V. Žalienė sakė, jog dabar jaunimas atitolęs nuo poezijos, nes technologijos nustūmė poeziją į antrą planą, tačiau būtent N. Rericho poezija atitinka šio amžiaus standartus – dvasinio ieškojimo, Rytų filosofijos detales. Beje, Rytų filosofijos įtaka paliečia ne tik minties sferą, bet ir praktiką, kad galėtume pažinti tikrovę ir keisti savo gyvenimą.
Kaip sakė V. Žalienė, N. Rerichas buvo įvairiapusis žmogus, kuris ne tik rašė eiles, bet ir tapė. Per savo gyvenimą jis sukūrė apie 7000 piešinių, parašė 30 literatūrinių darbų, inicijavo meninių, istorinių, kultūrinių vertybių apsaugą, buvo kelis kartus nominuotas Nobelio premijai.
Norisi pasidžiaugti, kad būtent poetės dėka pasirodė pirmasis lietuviškas N. Rericho poezijos knygos „Morijos gėlės“ leidimas, dedikuotas Rericho Taikos pakto ir Lietuvos N. Rericho draugijos 80-mečiui.
Nežinai – geriau paklausk
Taigi, knygos pristatymo pradžioje daugelį nustebino skleidžiama vėliava. Tai buvo Tarptautinė Taikos vėliava, kurios simbolis – trys raudoni žiedai baltame fone. Apie jos atsiradimą pateikiu trumpą informaciją, nors kasmet balandžio 15 d. (Kultūros diena), ji keliama prie kiekvienos savivaldybės.
Tą dieną 1935 metais Vašingtone, JAV prezidento Ruzvelto kabinete, dvidešimt viena Amerikos žemyno šalis ratifikavo Rericho paktą – sutartį dėl meno, mokslo įstaigų ir istorinių paminklų apsaugos karo ir taikos metu naudojant Taikos vėliavą. Jos simboliu pasirinktas raudonas žiedas, juosiantis tris raudonus skritulius baltame fone.
Tačiau tądien atsirado tokių žmonių, kurie mostelėję ranka ir pasakę, jog esą tai kažkokios sektos vėliava, iš renginio išėjo. Tai dar kartą įrodo, jog bijome paklausti, jei ko ir nežinome.
Renginį pradėjusi V. Žalienė nukėlė susirinkusius į Tibeto varpų garsų pasaulį. Poetė puikiai susipažino su N. Rericho gyvenimu, kūryba. Pasak jos, buvo ganėtinai sudėtinga versti eiles.
Metaforos arba panašios reikšmės žodžiai ypač tiko eilėraščiuose, kurių skambesys privertė suklusti, įsijausti, suvokti ir persikelti ten, kur minčių tėkmė nešė ne tik mintis, bet ir vaizduotę.
Beje, N. Rerichas tikino, jog Lietuva ir lietuvių kalba yra labai sena ir jos kalbos skambesys turi tam tikrų sąsajų su tolimomis ir amžiumi tolygiomis šalimis. Tai ypač svarbu mums, lietuviams. Jo įžvalgas, fantastiškas, dvasinio ieškojimo, Rytų filosofijos detales galime pritaikyti ir dabar…
