Po Tėtės mirties širdyje atsivėrė gili tuštuma. Rodos, vis nuošalyje, tylomis sėdėjęs senelis nebuvo toks svarbus gyvenime, kaip mama. Tiesa paaiškėjo tik jam išėjus, kai telieka prisiminti, gailėtis, susitikti sapnuose, aplankyti tyliose kapinaitėse. Tiesa ta, kad viskas pasikeitė, amžiams dingo, persivertė pasaulis, nes jo nebėra, nors spėjau atsisveikinti, pasakyti, kad myliu, kad mums jo reikia…
Tik iš rašytojų kūrinių dabar žinome, koks vaidmuo lietuvių šeimose kažkada teko Tėvui. Jo žodis, jo tvarka, jo įsakymas – visiems privalomas: žmonai, vaikams, netgi jau gerokai pagyvenusiems. Griežtas, kartais piktas, darbštus, kantrus, dorai auklėjantis vaikus, kad jie užaugę būtų ne tik atrama, bet ir pasididžiavimas tėvui ir motinai. Žinoma, auklėjama buvo ne tik žodžiu, pavyzdžiu ar darbu, bet ir bausmėmis, ką gerai atspindi patarlės ir priežodžiai. Tai liaudies išmintis, užgyventa per kartų kartas, ir jau beveik pranykusi iš šiandienos.
Gal tik atrodo, bet panašu, kad Tėvo reikšmė šeimoje vėl kinta. Nuošaly nuo vaikų auklėjimo likęs vyras neseniai tebuvo šeimos maitintojas, po darbo turintis būti pamaitintas, patogiai pasodintas ir atribotas nuo šeimos rūpesčių. Negalima visko supaprastinti, bet juk ne veltui sakoma, jog moteris ant savo pečių laiko keturis namų kampus. Bet kam?
Tėvystė – Dievo dovana vyrui, sako Stakliškių parapijos klebonas Alfredas Rukšta, tapęs savo ganomiesiems tikruoju Dvasios Tėvu. Per Tėvą savo valią išreiškia Dievas, jo ranka palaimindamas vaikus gyvenimui ir jo pokyčiams. Nuostabu ir malonu buvo išgirsti tokį tėvystės išaukštinimą, tą išdidumą ir savo svarbą turėjo pajusti ir prieš altorių sustoję vyrai, Tėvo dienos proga laiminami klebono. Tą reikia nuolat kartoti, žodžiais ir darbais, kaip padarė Stakliškių vidurinės mokyklos bendruomenė, pagerbusi tėčius įspūdingu renginiu. Tėvystė – tai ne tik reprodukcinis instinktas, tai dvasios permaina, kurią, turbūt, pajunta kiekvienas vyras, paimantis ant rankų kūdikį, kurį jis kartu su mylima moterimis sukūrė pasauliui. Tas jausmas neturi nuslopti, jis turi būti vis auginamas ir puoselėjamas, kad Tėvas savo vaikus už rankos vestų ne į pavojus, bet per juos, kad netaptų savo vaiko nuopuolio kaltininku ir bendrininku, o atrama, saugia užuovėja, doros, darbštumo ir teisingumo pavyzdžiu.
Kad po jo mirties vaikų širdyse atsivertų gili tuštuma…
