Laisvė, kaip ir žmogus, gali turėti gimimo dieną.
Lietuvai tai 1990-ųjų kovo 11 diena, kai po penkiasdešimties metų okupacijos vėl buvo paskelbta apie valstybės ir jos piliečių nepriklausomybę. Vargu ar galima aprašyti žmonių jausmus tuomet, kai jie išgirdo šį pranešimą, kai pamatė transliacijas per televiziją. Įvyko stebuklas, nes to baimintasi tikėtis, nedrąsiai viltasi, kol galų gale griuvo visos užtvaros, prasiveržė kunkuliuojantys Lietuvos žmonių jausmai. Mitingai, eitynės, spontaniški ir organizuoti susirinkimai, kai jau buvo nesvarbu milicininkų apsuptis, įdėmūs jų žvilgsniai – viskas tarsi užvirė ir sukilo į viršų, o pasipriešinti šiai jėgai buvo nebeįmanoma. Taip gimė Laisvė…
Dvidešimt penkeri metai… Regis, tiek mažai laiko praėjo, tačiau kiek daug visko įvyko. Jau užaugo nauja, Laisvėje gimusiųjų karta, kuriems dabartis atrodo savaime suprantama, o praeitis – gana miglota ir tolima. Tačiau Viltis ir Tikėjimas, atvedę Lietuvos žmones į nepriklausomybę, vis dar rusena mūsų širdyse.
Viltis – tai laimingi ir šviesūs mūsų vaikų veidai. Nuo jų žodžių, skirtų Tėvynės laisvei, nuo jų dainų kovo 10-ąją Stakliškių kultūros ir laisvalaikio salėje tapo dar jaukiau ir mieliau. Čia susibūrę žmonės, žiūrėdami į scenoje besišypsančius savo vaikus ar anūkus, turėjo justi į juos besiliejančią laimę. Nes vaikai yra ta didžioji vertybė, dėl kurios aukojosi Lietuvos laisvės gynėjai, tikėdami, jog kuria saugią ir gražią ateitį ateinančioms kartoms.
Tikėjimas – tai vyrai ir moterys, motinos ir tėvai, seneliai, protėviai, savo darbu ir atkakliu ryžtu pakloję pamatus šiandienos valstybei. Juos tądien atstovavo su Laisvės švente sveikinęs Stakliškių seniūnas Gintautas Kaminskas, klebonas Gediminas Mieldažis, gimnazijos direktorė Loreta Šernienė bei kultūros ir laisvalaikio centro direktorė Asta Keblikienė. Ir, žinoma, muzikantai bei dainininkai, o jų lūpose skambėjo mūsų krašto dainiaus Justino Marcinkevičiaus žodžiai, į širdį įaugę eilės, jau tapę dainomis.
Ir daug galingiau skambėjo himnas, kai jį giedojo tiek daug į šventę susirinkusių žmonių, ir daug išraiškingesnė buvo tylos minutė, kuria pagerbėme žuvusius už Tėvynės Laisvę. Ir dar gyvybingesnė Viltis, ir dar tvirtesnis Tikėjimas Lietuvos ateitimi, nes mes – kartu, nes mūsų, mylinčių savo gimtinę, daug.
