Vidmantas Venclovas
Galinių sodyba. Išpuoselėtas kiekvienas kampelis, kuris neša savo supratimą apie gamtos grožį ir dvasinę ramybę.
Būtent tokioje aplinkoje ne pirmus metus vyksta klojimo teatrų festivaliai, kurie pritraukia kolektyvus iš visos šalies. Štai ir šiemet į Matiešionių kaime esančią Galinių sodybą, į festivalį „Kur Nemuno mėlynas kelias“, atvyko svečiai iš Kelmės, Jurbarko, Kaišiadorių ir, aišku, kolektyvas iš Birštono vienkiemio.
Šįkart festivalio „vinimi“ tapo trijulė vaikų, iš kurių lūpų liejosi vaikiškai naivūs, bet vertingi patarimai suaugusiems.
Asmeniškai stebėjau Kelmės, Kaišiadorių ir Birštono vienkiemio teatrų pasirodymus. Trys skirtingi pastatymai, bet juos jungia bendra tema – žmonių santykiai. Tiesa, kiekvienas pasirodymas turėjo savo šarmą.
Kelmės mažasis teatras narpliojo vienos moters ir jos dviejų oficialių vyrų gyvenimo peripetijas, Kaišiadorių KC teatras perkėlė į A. Čechovo laikus ir subtiliai parodė tuometinio laikotarpio bendravimo ypatumus, kurie aktualūs ir šiomis dienomis.
Birštono vienkiemio teatras analizavo žmogaus sugebėjimą ir pasiryžimą pragyventi kito žmogaus gyvenimą, bet tuo pat metu išlikti vienišam.
Kol scenoje vienas pasirodymas keitė kitą, įvairiuose sodybos kampuose vyko savo gyvenimas.
Kiekvienas veiksmas sprendė savo uždavinius, bet kartu tai buvo bendro tikslo siekimas – teigiamų festivalio emocijų kūrimas.
Ir organizatoriams pavyko. Nei lietus, nei reikalavimas dėvėti apsaugines skaukes nesutrukdė gauti emocinį užtaisą.
Spektaklius stebėjo žemės ūkio ministras Andrius Palionis, Birštono savivaldybės vadovai, svečiai iš Prienų rajono savivaldybės administracijos.
