Tikriausiai kiekvienas turi mylimą autorių, mėgstamą kūrinį, patinkantį kino filmą, spektaklį. Ir ypač svarbūs čia žmonės, vaidinantys įvairius herojus, persikūnijantys vis į kitą asmenybę, žavintys gebėjimu sukurti gyvenimo atspindį scenoje ar ekrane. Kad pasiektų tokį profesionalumo lygį, aktoriai ne tik baigia mokslus, bet ir daugybę savo laiko skiria vaidmenų mokymuisi, vaidybai. Tai – jų pašaukimas, jų darbas ir egzistavimo esmė, o už tai jie pelno šlovę ir gerbėjų meilę, geriausieji išlieka žmonijos atmintyje, taip užsitarnaudami nemirtingumą.
Vaidyba, noras persikūnyti į kažką kitą, turbūt, yra žmonių prigimtyje, atėję dar iš tų tamsių amžių, kai mūsų protėviai šoko apie laužus, prisidengę žvėrių kailiais ir pačių pasigamintomis kaukėmis. Nors teatro kilmė nueina gilyn į praeitį tūkstantmečius, šis menas išlieka svarbūs ir būtinas ir šiais laikais. Viską užmiršę, pasineriame į scenoje vykstantį gyvenimą, matydami tai, ką nori parodyti aktoriai ir jiems vadovaujantis režisierius. Tai toks nenusakomai pagaulus jausmas, kurį vargu ar įmanoma nusakyti paprastais žodžiais, tačiau daugelis esame pajutę bent vieną kartą gyvenime. Tikriausiai ne vienas esame ragavę ir scenos mokykloje ar kitur, tad gerai žinome ir tai, ką junta žmogus, tapęs kažkuo kitu, kalbantis, judantis, žvelgiantis taip, kaip tikrovėje niekada nedarytų. Gal tai galimybė, tarsi pasakos veikėjui, patirti stebuklą ir jį parodyti kitiems?
Kad ir kokie jausmai vienus žmones vestų į sceną, o kitus – į žiūrovų salę, šis reiškinys gyvuoja ir nežada išnykti. Ir kalba ne tik apie didžiuosius teatrus ir scenos grandus. Teatras gyvena ir mažuose miesteliuose, kaimuose, yra mėgstama pramoga ir laisvalaikio užsiėmimas daugeliui paprastų žmonių. Dešimtmečių tradicijomis gali pasigirti ir jiezniečiai, kur su nedidelėmis pertraukomis veikia mėgėjų teatras. Kaip prisimena Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro senbuvė Danguolė Smalskienė, spektaklius prieš kelis dešimtmečius statydavo mokytojai, vėliau kultūros namų vadovai, o tiek aktorių, tiek žiūrovų visada būdavo daug. Neblėstantis teatro populiarumas neleido šiai veiklai Jiezne nunykti. Prieš penkerius metus naują grupę subūrė režisierė Angelė Jaruševičienė, pakvietusi į ją tikrai talentingus žmones, gebančius scenoje vykstančiu veiksmu prikaustyti žiūrovų dėmesį. Į šio teatro spektaklius prisirenka pilnutėlė salė, publika negaili plojimų, gėlių ir padėkų už smagiai praleistą laiką. Kasmet sukuriamas vienas spektaklis, kuris rodomas tiek Jiezne, tiek išvykose į kitas rajono vietoves bei aplinkinius kraštus. Žiūrovai mėgavosi pjesėmis „Kai atsarga daro gėdą“, „Kepurė dega“, „Sunki našta“ ir „Moderniška kaimo moteris“. Pasak režisierės A. Jaruševičienės, grupei ji stengiasi parinkti tokius kūrinius, kurie tiktų aktorių gabumams, be to, būtų aktualūs šiai dienai. Dažniausiai tai seniai parašytos pjesės, tačiau jų temos nesenstančios, kaip niekad tinkančios dabarčiai.
Pagarbiai ir beveik su nuostaba A. Jaruševičienė pasakoja apie grupės aktorius. Visi jie mėgėjai, turintys vienokį ar kitokį užsiėmimą, darbą, tačiau entuziastingai atiduodantys save vaidybai. Nebuvo tokio vaidmens, kurio negalėtų sukurti jau Anapilin išėjęs Anatolijus Bernatavičius, stebuklus scenoje daro Gintaras ir Gvidas, Eugenija ir Augenija, Roma ir Irena ir kiti, prie grupės vienam vaidmeniui netgi buvo prisijungęs seniūnas Algis Bartusevičius. Dekoracijas kuria patys iš savų lėšų, taip pat pasirūpina ir rūbais, rekvizitu. Režisierė pasakoja, jog vaidinimui reikalingų drabužių sunešamos didžiulės krūvos, tikriausiai, „kratos“ padaromos ne tik savo namų palėpėse, bet ir pas giminaičius, kaimynus ir draugus, o taip pat ir turgelyje. Tikras magas rekvizitui gauti yra Gintaras, surandantis pas gerus žmones senovinių daiktų, kurių prireikia scenai parengti.
„Mano aktoriai nori vaidinti, nes tai ir sugeba, ir myli teatrą“, džiaugiasi A. Jaruševičienė. Kiekviena premjera – didžiulis jaudulys ir kartu karštas troškimas kuo geriau pasirodyti savai publikai, kuri net nepastebi nedidelių klaidų ar nesusipratimų. Taip pat maloniai ir dėmesingai Jiezno žiūrovai priima ir svečius, jų pasirodymus įdėmiai stebi ir savi aktoriai. Noras vaidinti ir stebėti vaidinimus, mano režisierė, turbūt yra žmogaus prigimtyje, tik vieni šiuos gabumus panaudoja, o kiti stebi tai darančius.
Prigimtinė trauka teatrui ir vaidybai į režisierės specialybę pastūmėjo ir A. Jaruševičienę. Jau mokykloje ji aktyviai dalyvavo meninėse programose, dramos būreliuose, tačiau rinkdamasi profesiją, vaidybos mokytis nepanoro. Baigusi studijas Marijampolėje, ji atvyko į Jiezną, kur pritapo taip, kad jos kalboje net nebeliko suvalkietiškos tarties. Nedidukę, visada maloniai besišypsančią moterį myli ir labai gerbia kolegės, teatro aktoriai ir, žinoma, už dovanojamą džiaugsmą jai dėkingi jiezniečiai.
Nors salė ir scena kol kas užimta darbininkų, renovuojančių kultūros ir laisvalaikio centrą, repeticijos vis tiek vyksta, aktoriai ir režisieriai ruošia žiūrovams naują pjesę. Ir darbų pabaigos, ir spektaklio premjeros nekantriai laukia jie visi, tikėdamiesi malonaus ir įspūdingo susitikimo vieni su kitais – teatro mylėtojais, kurių dėka šis menas gyvuoja ir gyvuos dar ilgus amžius.
