„1949 m. kovo mėn. 24 d. trečią valandą nakties atėjo pas mus Gruckio žmona, Kazys Savickas ir dar vienas rusas. Prikėlė ir liepė rengtis. Apie 7 val. privažiavo Vilkavicko vežimas prie Prienų milicijos su mūsų daiktais. Daiktus iškrovė, o mus nuvarė į rūsį. Vienoje kameroje sėdėjom su Jančiauskais ir Makrickais. Pusę pirmos mus išvežė į Mauručius. Ten išbuvom visą parą. Mūsų vagono numeris – 31. Jame buvo 20 žmonių: Jančiauskai, Makrickai, Jurkevičiai, Mozūrai, Celiešiai, Petraitis Antanas ir dar viena moteris.“ (Iš Aldonos Bukučinskaitės – Armonienės tremties dienoraščio).
Birželio 14-ąją Lietuva minėjo Gedulo ir vilties dieną. Šią dieną 1941 m. NKVD pradėjo masinius lietuvių areštus ir trėmimus į Sibirą.
SSRS ir Vokietija 1939 metų rugpjūčio 23 d. pasirašė Nepuolimo sutartį. Pagal sutarties slaptuosius protokolus Lietuva pateko į SSRS įtakos sferą. 1940 birželio 15 d. SSRS kariuomenė peržengė Lietuvos sieną. 1940 metų rugpjūčio 3 d. SSRS Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvą sąjungine respublika. Buvo reorganizuota kariuomenė, nacionalizuota žemė, bankai, pramonė, transporto ir ryšių ūkis, įvestas rublis. Lietuvoje pradėjo veikti SSRS represinių žinybų: Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) ir Valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) padaliniai.
1940 m. liepą prasidėjo masiniai areštai, o 1941 metų birželio 14-ąją pradėti masiniai trėmimai. Trėmimus vykdė specialūs NKVD daliniai. Jiems padėjo Lietuvos SSRS vidaus reikalų ir valstybės saugumo pajėgos, prokuratūros darbuotojai, sovietinis ir partinis aktyvas. Į pagalbą pasitelkti ir NKGB bei NKVD darbuotojai iš Rusijos, Ukrainos ir Gudijos. Ištremti Lietuvos Respublikos politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų vadovai, karininkai, gydytojai, mokytojai, ūkininkai ir jų šeimos.
Trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., šeštadienį, 2–3 valandą ryto. Vienur leidžiama pasiimti dalį savo turto, kitur išvežama be jokių asmeninių daiktų. Į mašinas ar vežimus buvo grūdami seneliai ir naujagimiai, ligoniai ir nėščios moterys. Visi tremiamieji buvo vežami į pradines surinkimo stotis ir konvojuojami į ešelonų telkimo vietas. Telkimo punktuose šeimos buvo išskiriamos, tremtiniai suskirstomi į dvi grupes: „A grupę“, „šeimos galva“, ir „B grupę“, „šeimos nariai“, ir sugrūdami į gyvulinius ar prekinius vagonus.
Birželio 15–19 d. iš Lietuvos deportuota apie 18 tūkst. žmonių. Tiksliai nustatyta apie 16 246 tremtinių likimai. Į Lietuvą grįžo apie pusė iš jų.
Tremtiniai apgyvendinami atšiauraus klimato vietose, kur stigo darbo jėgos, dirbo miške, žemės ūkyje ir pan., darbingiems skiriant skurdų maisto davinį, o vaikams ir seneliams dar mažiau.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, 1940–1953 m. laikotarpiu iš Lietuvos buvo ištremta apie 131 600 žmonių. 1948 m. gegužės 22 d. 4 valandą ryto įvykdytas didžiausias masinis Lietuvos gyventojų trėmimas, kurio metu panaudojus gyvulinius vagonus ištremta apie 40 tūkst. žmonių. Tarp jų – 10 897 vaikai jaunesni nei 15 metų, iš kurių apie 5000 mirė pakeliui į Sibirą ar pačiame Sibire. Dar apie 156 tūkst. Lietuvos gyventojų įkalinta. Taigi, bendras deportuotų asmenų skaičius beveik 300 tūkst.
Sovietiniuose lageriuose buvo sušaudyta ar mirė apie 23 tūkst. kalinių. Tremtyje, turimais duomenimis, žuvo apie 28 tūkst. tremtinių. Lietuvos gyventojai tremiami ir kalinami buvo beveik visoje SSRS teritorijoje. Ypač daug lietuvių atsidūrė Krasnojarsko krašte, Rešotų lageriuose. Vyrai dažnai buvo atskiriami nuo šeimų ir siunčiami į Krasnojarsko krašto, Komijos ASSR, Sverdlovsko srities lagerius. Jų šeimos ištremtos į Altajaus kraštą, Novosibirsko sritį, Komijos ASSR.
Nors tremties laikas buvo nustatytas 10 arba 20 metų, tačiau dažniausiai buvo tremiama visam laikui. Dėl blogų gyvenimo sąlygų, epidemijų, bado sirgo ir mirė daug tremtinių, ypač vaikų ir pagyvenusių žmonių. Stengdamiesi išsigelbėti nuo mirties, kai kurie tremtiniai bėgdavo į Lietuvą, pakeliui buvo suimami, įkalinami, paskui vėl grąžinami į tremties vietas.
1956–1957 m., prasidėjus destalinizacijos laikotarpiui, tremtiniams buvo leisti grįžti į Lietuvą, tačiau ne visiems. Daugelis tremtinių dar ilgai susirašinėjo su įvairiomis TSRS ir LTSR institucijomis, kad jiems leistų grįžti gyventi jų gimtinėse.
Tarp lietuvių buvo daug jaunimo, inteligentų, kariškių – daugiausia partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai. Atlikus bausmes lageriuose nemažai kalinių Intoje buvo paliekama tremčiai. Po J. Stalino mirties 1953 m., režimui sušvelnėjus, įsikūrė slaptas lietuvių kalinių savišalpos fondas, įvairių būrelių – kalbų, matematikos, istorijos, literatūros, muzikos. Apie 1956 m. dauguma lagerių buvo panaikinta, barakai nugriauti, kalinių kapinės beveik sunaikintos, jų vietoje įrengtas autodromas, pastatyta gyvenamųjų namų. Dauguma politinių kalinių grįžo į Lietuvą.
1954 m. leista į Lietuvą grįžti vaikams, 1956 m. pradėjo grįžti ir suaugusieji; 1956 m. dauguma nuteistųjų reabilituoti. 1989–1990 m. nemažai tremtinių palaikų parvežta į Lietuvą.
Prienų krašto muziejaus vyr. fondų saugotoja
Ernesta Juodsnukytė
