Tautinio paveldo saugotojui ir puoselėtojui „Trapukui“ -30

308404_249256151773379_1237589_nVilija Čiapaitė

Balandžio pabaigoje bus švenčiamas Prienų kultūros ir laisvalaikio centro tautinių šokių ir dainų ansamblio „Trapukas“ 30 metų jubiliejus.

Ne paslaptis, jog šis kolektyvas prieš gerus aštuonerius metus tarsi buvo nutilęs.

Kai kurie skeptikai pranašavo jo iširimą. Tačiau kolektyvo vairą į savo rankas perėmė buvęs trapukietis, šokėjas Darius Žilinskas, savo gyvenimą susiejęs su šokiu ir muzika. Baigęs mokslus jis nepabūgo skeptikų, tapo ansamblio „Trapukas“ meno vadovu ir drąsiai vadovauja šokio entuziastams.

Prieš aštuonerius metus, kuomet Darius perėmė vadovavimą, jam buvo trupučiuką baugu, nes tik keturios poros ir jis pradėjo repeticijų maratoną. Vieni išvyko mokytis, antri į užsienį išskrido, o dar kiti pasijuto pasenę. Teko pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą. Per draugus, pažįstamus, o ir patys ansamblio šokėjai vienas per kitą surinko gausų būrį liaudiško šokio mėgėjų. Repeticijos, repeticijos… Juk nėra lengva vadovauti kolektyvui, kuriame pats šokai, kur kai kurie šokėjai bendraamžiai arba šiek tiek vyresni. Visi turi savo charakterius, savo pliusus, minusus ir trūkumus. Visa tai Dariui teko suvienyti, sustyguoti ir apeiti aštrius kampus.

Beje, labai daug sielai ir pačiam kolektyvui peno duoda išvykos į įvairius festivalius, konkursus. Tai savęs parodymas, be to, po tokių išvykų trapukiečiai kaskart mato, kur dar galėtų pasitempti. Juk gyvenimas – tai mokykla, kuri moko ir moko.

Prisimindamas pirmuosius metus Darius nusišypso ir sako, jog tuomet nesugalvojo nufilmuoti pirmųjų repeticijų, pirmųjų šokių. Dabar su malonumu ne tik jis, bet ir šokėjai galėtų pamatyti savo pasiekimus, o tai būtų labai didelis paskatinimas.

Paklaustas, ar bandąs sukurti naujų šokių, Darius sekundę pamąstęs atsakė, jog jo diplominis darbas, kuriam įdėjo daug sielos, tai šokis „Kun saką”, ir dabar populiarus kaip ir Klaipėdos krašte, taip ir čia, Prienuose. Jau ne kartą jis buvo skatinamas dar sukurti kokį šokį ir ta mintis jam jau neduoda ramybės. „Turbūt reikės sujungti, kas galvoje, į visumą”, – tarsi sau, tarsi man sakė pašnekovas.

Pokalbio metu D. Žilinskas prasitarė, jog į jubiliejinį koncertą atvyks buvę trapukiečiai, kurie į pakvietimą atsiliepė be jokių išsisukinėjimų. Smagu, jog kai kurie vis dar šoka ten, kur mokosi. Kai kurie, išvykę į užsienį, taip pat prisimena nuoširdžią ir šaunią atmosferą „Trapuke”. Ten, užsienyje, taipogi esama lietuvių liaudies šokių kolektyvų, kuriuose jie šoka, tačiau nepamiršta ir šaknų buvusiame kolektyve.

O keliauti trapukiečiai su koncertine programa labai norėtų. Daug gauna pasiūlymų, tačiau materialinė bazė skurdoka, tad kiekviena išvyka skaudžiai ploja per kišenę. Tačiau, manau, tikrai palaipsniui atsiras rėmėjų, kurie padės ištrūkti iš to užburto rato…

Trapukiečiai nevengia koncertuoti ir jų šokis su žiūrovais ypač tapo šaunia pramoga tiems, kurie vis dar galvoja apie šokį tautinių šokių kolektyve. Juk nereikia sakyti „niekada“, o tiesiog šokti ir pasijusti dar vienu kolektyvo nariu. Kolektyvas „Trapukas” – tarsi didelė draugiška šeima, kurioje niekada nepamirštami jubiliatai, šventės. Jie renkasi ne tik pašokti, bet ir pabūti kartu.

Pokalbio pabaigoje D. Žilinskas apgailestavo, jog daugelis tėvų nenori, kad jų atžalos šoktų tautinių šokių kolektyvuose. Visi bando savo vaikus nukreipti į šiuolaikinių šokių grupes, tačiau, manau, tautinio paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas – mūsų pačių rankose ir būtent čia galima išmokti valso, polkos ir kitokių šokių žingsnelių, kurie iš kartos į kartą bus perduodami mūsų ateičiai – vaikams.

 

Taip pat skaitykite