Poezija ypatinga: ji jungia, įkvepia, svaigina, kviečia apmąstymams, tačiau šiųmetinio, jau 23 kartą į Birštoną atkeliavusio Tarptautinio poezijos festivalio vaizdų, garsų, jausmų, sapnų ir svajonių įvairovė apstulbino, įtikino, kad poezija neturi sienų – lietuviški anglų kalba parašytų eilėraščių vertimai turėjo tą pačią sielą, emociją.
Amerikiečių poetas, prozininkas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys Kerry Shawn Keys savo eilėmis kalbėjo apie Lietuvą, tačiau jau iš savo perspektyvos, savaip patirdamas. Jo eilėraščiai „Grybaujant prie šunkelio“, „Šnieriškės“, „Aštuonkojis“ įterpia naujus, nebūdingus lietuviams vaizdinius: grybai virsta apsukriais vagimis, o grybautojas – auka, grybautojas nenori klauptis, o ir grybauja pakelėje, regi Heladę, aštuonkojus.
Poetė Birutė Grašytė-Black dalyvavo su savo vyru, amerikiečių poetu Malachi Black. Ji skaitė, lyg siūlų kamuolį vijo, 4 vyro eilėraščius iš Sonetų vainiko, kuriais kvestionuojama Dievo galimybė. Eilėraščiai hipnotizavo, ritmu supo ir liūliavo, plukdė į nežinią ir iš jos traukė. Po tokio filosofinio manifesto būtinai reikėjo pertraukos. Kaip ir po kiekvieno poeto eilių, muzikos poezijoje tirpome žaismingai vedami bardo Vygando Kazlausko, kuris atliko P. Širvio, V. Palčinskaitės, V. Dinstmano, H. Radausko, R. Skučaitės ir kitų širdies poetų žodžiais kurtas dainas.
Savo poezija pasidalino ir Birutė Grašytė-Black. Jos poezija – absoliuti opozicija filosofinei ir klampiai vyro kūrybai. Tai – švelnios, atsiminimuose skendinčios ir iš jų gimusios eilės, kuriose lyg mažas jaukus varpelis suskamba lietuvių mitologijos, tautosakos nuotrupos.
Netikėtai, negalint dalyvauti poetui, vertėjui Dominykui Norkūnui, jo vietą užėmė lituanistė Kristina Poderytė. Ji dažnai veda literatūrinius vakarus, pristato knygas, rašo recenzijas, redaguoja, o štai 2020 m. pasiryžo ir pati išleisti poezijos knygą pavadinimu „Slėpynės“. Autorė buvo labai kukli ir paskaitė tik vieną savo eilėraštį, tačiau, kaip dažai būna, kuklus žmogus slepia didelius turtus. Trapus moteriškumas, aštrūs įvaizdžiai, brandi išmintis, kiekviename gyvenantis ilgesys… Rodos, keli dešimtmečiai gyvenimo sutilpo vieninteliame eilėraštyje.
Kiekvienas poetas turi savo pirmtaką, tradicijos, kuria seka arba laužo, kūrėją, todėl labai gražu, kad ir mūsų klasikai nebuvo pamiršti, apdairiai organizatorių įtraukti į programą. Juos skaitė, veikiau išgyveno, aktorė Olita Dautartaitė. Būdama be galo jautri, pagauli, negalėjo nepasidalinti ir žurnalisto, poeto Alvydo Valentos eilėraščiu „Itakiečių vyrija. Telemacho iškeliavimas“, kuris labai tiko tarptautiniame poezijos vakare.
Renginį nuotaikingai, laisvai, vedusi prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė jį užbaigė savo prozos tekstu, kuris, kaip teigė, niekada nebus išspausdintas, apie vieną mylimą poetą. Apie ką šis tekstas – tebus paslaptis. Nes tai buvo poezijos vakaras, o poezija yra koketė. Ji kalba užuominomis, tiesą dangsto pauzėmis, o pasiduoda tik žingeidžiausiems.
