Vilija Čiapaitė
Jau ketvirtą kartą „Misija Sibiras‘18“ komandos atvyksta į Prienus. Ir šį kartą jos atvyko į VšĮ „Meninė drožyba“ pas Algimantą Sakalauską, kad išmoktų pasigaminti kryžius. Juk jie kuriami pagal tam tikrus standartus, o jų gamybą, tikslius matmenų apskaičiavimus puikiai išmano VšĮ „Meninė drožyba“ direktorius Algimantas Sakalauskas. Sertifikuoti jo tradiciniai gaminiai (objektai) – kryžiai, koplytstulpiai, antkapiniai paminklai, skulptūros, koplytėlės, stogastulpiai – įrodymas, jog jis savo amatą puikiai išmano. Jo suteiktos žinios ypač svarbios vykstantiems į Sibirą, kur iš Lietuvos buvo ištremta daugiau nei 131 000 gyventojų, dar apie 156 000 lietuvių buvo įkalinta. Tik tremtinių tikėjimas Aukščiausiuoju padėjo išgyventi.
Susitikimas su misijos dalyviais ir vadovais
Gana karštas šeštadienis, o misijos dalyviai svečiuose pas Algimantą Sakalauską VšĮ „Meninė drožyba“ teritorijoje. Čia kvepėjo neseniai virta koše, kurią spėriai valgė svečiai. Pakurstyta ugnis kaitino indus su vandeniu arbatai. Visi pietavo sutartinai.
Pakalbinau vieną iš „Misija Sibiras‘18“ dalyvių. Pasak jos, kiekvienas komandoje turi tam tikrus įsipareigojimus: atsakingi už virtuvę, maistą, malkas, palapines, tvarką ir t.t.
Šiais metais į Krasnojarsko kraštą vyksta dvi grupės po 12 žmonių. Išvykimo data – liepos 17-oji. Kai abi komandos bus vietoje – išsiskirs, tačiau visi kartu grįš rugpjūčio 1 d.
„Misijoje gali dalyvauti tik vieną kartą, tačiau amžiui nėra jokio ribojimo“, – pasakė vienas iš grupės vadovų Nerijus Pranckevičius. Svarbiausia būti ištvermingam ir žinoti tikslą, mokėti dirbti ir gyventi komandoje.
Pasak jo, šiais metais norinčių dalyvauti misijoje buvo 967 žmonės. Pirmoji atranka vyko internete, susipažinus su asmens užpildyta anketa. Antrasis etapas – bandomasis žygis. Jis žygis yra skirtas tam, kad ne vien organizatoriai išbandytų dalyvių asmenines savybes ir ištvermę, bet ir tam, kad jie patys išbandytų save. Pasiruošti Sibirui nelengva, bet būtent bandomojo žygio metu sukuriamos panašios sąlygos. „Žygyje kiekvienas gali sau atsakyti į klausimą: „Ar aš tikrai pasirengęs ekspedicijai?”, – pasakojo mano pašnekovas. O „Misija Sibiras“ ekspedicijų vadovas Arnoldas Fokas į jas vyksta jau aštuntą kartą.
Beje, įsimintina atkarpa, kuomet žygio dalyviams reikėjo ne vien sutvarkyti partizanų brolių sodybą, bet ir ją surasti. Tuomet, pasak pašnekovų, į pagalbą atėjo net šeimos.
Dalyviams tekdavo nužingsniuoti 30–50 km, tačiau tai tarsi pirminis grūdinimosi etapas, nes visi puikiai žino apie Sibiro platybes, kur 500 km atstumu nerasi sodybos. Kai kuriems sekėsi prasčiau, kitiems – geriau, tačiau atrinktieji tikrai žino, jog tai atsakinga ir ištvermės reikalaujanti misija dėl tų, kurie negrįžo, kurie liko Sibire.
N. Pranckevičius sakė, jog į misiją kiekvienas pasiėmė smulkias dovanėles su lietuviška atributika, peilius, kastuvus, pjūklus, vinių, kaltus ir kitokių priemonių, kurios pagelbės išgyventi, įvykdyti numatytas užduotis ir sėkmingai sugrįžus pargabenti žinią – jog misija įvykdyta.
Pamokos, kurias pritaikys praktikoje
Tad tautodailininko A. Sakalausko pamokos, kurias jis kaskart duoda jauniesiems misijos dalyviams, labai svarbus momentas. Jos vertingos, o įdėmiai besiklausantys misijos dalyviai nuvykę į vietą tikrai žinos, kaip tas žinias pritaikyti praktikoje.
Daug informacijos A. Sakalauskas suteikė ir apie stogastulpius, kryžius, koplytstulpius. Ir ką gali žinoti, kas bus reikalinga.
Po keleto valandų mokomosios praktikos misijos dalyviai keliaus į gamtos prieglobstį. Išvykti
Į ekspediciją jiems skirtas laikas dar tolokai, tad visą tą atkarpą teks gyventi sibirietiškai. Tad tereikia palinkėti ištvermės, kurios reikės ten, kur gyveno, kentė, dirbo lietuviai – Krasnojarsko krašte.
