Dar visai neseniai, prieš gerus du dešimtmečius, lietuviškumo, tautos išskirtinumo ženklai buvo Trispalvė ir Vasario 16-oji. Vėliava, slepiama nuo saugumiečių, ir slaptai iškeliama, rizikuojant laisve, šeima, ramiu gyvenimu. Šventė, taip ilgai niekinta ir uždengta paslapties skraiste, rusenusi tik viltimis apie laisvę. Šiandien šie du simboliai, reiškę ir tebereiškiantys Laisvą Lietuvą, prieinami ir suprantami kiekvienam, tik nebe taip branginami. Tačiau, regis, pamažu, žingsnis po žingsnio einame ir į tai – ne svastikomis papuoštomis eitynėmis, bet kiekviena proga iškeliamomis tautos vertybėmis – jos kalba, istorija, asmenybėmis ir jų nuopelnais šaliai ir pasauliui.
Toli gražu ne ant kiekvieno namo Jiezne vasario16-ąją plevėsavo trispalvės, nesausakimša buvo ir kultūros centro salė tų, kurie atėjo paminėti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Bet šventė buvo kupina lietuviškumo dvasios. Kraštietės Onos Petkevičiūtės keramikos dirbiniai priminė, jog šis amatas buvo vienas seniausių mūsų gimtinėje, apie tai pasakoja ir daina: mergina, sudaužiusi molio uzboną, sielvartavo, bet iškeitė jį ne į žirgą ar aukso žiedą, o į dailų jaunikaitį. Didelė vertybė buvo tuomet nagingų meistrų gaminiai, nemažiau vertinami jie ir šiandien. Tad Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius visų kraštiečių vardu nuoširdžiai padėkojo menininkei O. Petkevičiūtei už jos kūrinių parodą, puošusią kultūros centro salę visą savaitę, ir priminė, jog pradėtoje sodinti Šviesuolių alėjoje pavasarį turės sužaliuoti ir jos rankomis sodinta liepaitė.
Kas mes būtume tautų daugybėje be savo protėvių palikimo, be savo unikalios kalbos ir jos tarmių? Šie metai Lietuvoje – Tarmių metai, tad ir tautiškumą simbolizuojanti šventė buvo apvainikuota aukštaičių ir žemaičių dainomis, kalbomis ir melodijomis. Iš Vilniaus mokytojų namų atvykęs žemaičių folkloro ansamblis „Tyklė“ pakerėjo susirinkusiuosius sunkiai suprantamomis, bet tikrai nuostabiomis dainomis, lydimomis kanklių ir bandonijos muzikos. Trimis potarmėmis išsiskiria vieni nuo kitų žemaičiai, o štai aukštaičiai dar turtingesni – „kas kalnelis, vis kita kalbelė“: dzūkai nuo Lazdijų ir sūduviai nuo Šakių, pauteniškiai, kėdainiškiai, zarasiškiai… Graži jų tartis, gražios jų ir dainos, bet pačios gražiausios tos, kurios skamba gimtinėje. Ansamblis „Jieznelė“, sukaupęs didelį kraitį dažnose išvykose pas dainorius kraštiečius, vėl nustebino saviškius puikia programa, kurioje įdomiai apie lietuviškos kalbos įvairovę ir grožį papasakojo gimnazistai. Tad ir ši šventė, kuri, pasak klebono Rolando Bičkausko, kai kam jau gal tapusi nuobodi ir neįdomi, šįkart suspindo visai kitomis spalvomis ir gyvybe, įkvėpta kūrybingų kultūros darbuotojų pastangomis. Jų dėka tai, kas privaloma ir įkyru, tapo patrauklu ir malonu – taip, kaip ir turi būti, minint tokią svarbią visai tautai datą – 95-ąsias valstybės atkūrimo metines, Vasario 16-ąją, apie kurią taip svajojo okupacijos ir tremčių jungą kentėję tautiečiai.
