Rugpjūčio 17 – 29 d. Nemajūnuose, netoli Birštono, vyksta 5-tasis Lietuvos tapytojų pleneras, į kurį šiemet antrąjį kartą susirinko 11 menininkų. Dabar menininkai inspiracijų ieško restauruotos, vienintelės Lietuvoje išlikusios originalios medinės neogotikos stiliaus šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios prieigose. Tai liaudies meistrų kūrinys, atnaujintas su greta esančiu medinių pastatų kompleksu. Vienas pastatas, buvusi klebonija – regioninės reikšmės paveldo objektas – yra skirta projekto „Nikodemo Silvanavičiaus keliu“ dalyvių apgyvendinimui ir kūrybinių projektų vystymui. Mediniame pastate išsaugota anksčiau buvusi, autentiška medinė siena su kinvarpų ženklais ir plyšiais savotiškai sujungia praeitį ir dabartį, kelia nostalgiškus prisiminimus.
Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus medinė bažnyčia, pastatyta 1887 m., yra vienintelė tokio tūrio, ornamentikos ir bendros idėjos, kurioje liaudies menas susipina su neogotikos elementais. Tokią medinės architektūros dermę, kaip teigia Birštono parapijos šv. Antano Paduviečio bažnyčios vadovas, kleb. dek. mons. Jonas Dalinevičius (kurio iniciatyva vyko medinių pastatų komplekso atnaujinimas, surasti galėjo tapytojas N. Silvanavičius. Nemajūnų bažnyčia tuo metu buvo statoma be leidimo ir aiškaus projekto – mūrines katalikų bažnyčias draudė statyti caro politika. Kūrybinis projektas „Nikodemo Silvanavičiaus keliu” sumanytas tam, kad vyktų kuo platesnė Nemajūnų medinių pastatų atnaujinimo projekto sklaida, o menininkai, dalyvaujantys pleneruose, meninėmis priemonėmis toliau skleistų pranešimą apie XIX a. lietuvių dailės akademiką, tapytoją N. Silvanavičių. Apie šį žymų tapytoją Lietuvoje per mažai žinoma, todėl numatyta, kad ateityje vyks ne tik tapytojų, bet ir liaudies menininkų-drožėjų plenerai, plastinėmis formomis kalbantys apie Nemajūnuose, Punioje, Stakliškėse, Jiezne kūrusį menininką. Pasak mons. J. Dalinevičiaus, projektas svarbus tuo, kad plenero „N. Silvanavičiaus keliu” metu sudaromos galimybės menininkams pakeliauti ir susipažinti su tapytojo kūrybos vietomis. Tikimasi, kad įkvėpti N. Silvanavičiaus darbų, bažnytinės tapybos ir Nemajūnų apylinkių gamtos, menininkai toliau savo darbuose plėtos siužetus, atrastus šio plenero metu.
Į plenerą atvyko tapytojai: Feliksas Jackevičius, Gražina Vitartaitė, Edita Mališkienė, Jūratė Mikelienė, Rūta Eidukaitytė, Aistė Gabrielė Černiūtė, Lilija Puipienė, Valentinas Varnas, fotografas iš Suomijos Mikko Waltari, Artūras Slapšys, Marius Mindaugas Danys (kuratorius). Daugelis tapė šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus medinę bažnyčią įvairias rakursais, žaisdami šviesa ir violetiniais pavakarės šešėliais. G. Vitartaitė sakė: „Su šventa vieta reikia elgtis atsargiai, o ši vietelė – stebuklas spindintis, čia aplanko vertingi dvasiniai išgyvenimai.“ Tapytoja įžvelgė akivaizdžią tokių plenerų naudą – atrandant Lietuvoje įspūdingas, neišardytas vietas, kurios įkvėpė talentingus menininkus, savo krašto patriotus. G. Vitartaitės nutapytuose darbuose bažnyčios spalvinis švytėjimas susilieja su šventoriaus šviesa, sklindančia į aplinką.
Kita menininkė, VDA Architektūros katedros piešimo dėstytoja Lilija Puipienė sakė norinti tapyti unikalios bažnyčios viduje esantį dzūkų jaunamarčių kilimą ir įsijausti į juostų koloritą. Nemajūnų parapijoje buvo plėtota tradicija – kaip padėką jaunuosius sutuokusiam kunigui dovanoti jaunamartės juostą. Iš daugelio bažnyčioje sukauptų juostų prieškariu buvo pasiūtas kilimas, tiestas bažnyčioje santuokos sakramento metu kaip pagarbos ženklas. Šiuo metu jaunamarčių juostų kilimas turi etnografinę vertę, tačiau spalviniu požiūriu yra gana įtaigus. Menininkė džiaugėsi, kad Nemajūnuose šiemet lankosi antrą kartą ir iš anksto žinojo, kokie objektai domina, tačiau nesivežė paruoštų siužetų. Koks įspūdis, impresija pagauna, tą ir piešia – ją įkvepia architektūra, natiurmortas, perdirbta tikrovė. Labiau abstrakcijas tapanti L. Puipienė pasakojo, kad šiame plenere ji tapo realistiniu stiliumi ir jungia tapytojos bei dėstytojos patirtį: domina miestelio istoriniai kultūriniai pėdsakai, kapinaitės, postsovietinės traumos ženklai, palikti inkliuzai. „Norisi ne tik nutapyti, bet giliau pažinti vietoves, Lietuvą – į švarią gamtą įlendu ir vis tiek tą inklizą randu. Nusižiūrėjau kapinėse medinę Mariją – po karūna, atkartojančia medinės bažnyčios bokšto motyvą“, – sakė menininkė. Praėjusį plenerą ji vadino vasaros sprogimu, kuris drobėse ištiško neoromantiniais peizažais su gluosniais, gamtos motyvais, ką tapė šiose apylinkėse N. Silvanavičius, tačiau pripažino, kad gimusios pakilios idėjos vis tiek įgauna plastinę formą.
Mikko Waltari, fotografas iš Suomijos, gyvenantis Vilniuje, plenero metu sukūrė fotopasakojimą apie Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios išorę ir vidų. Nespalvota, grafine fotografija fiksuojami medinės bažnyčios kupolai, navos, originalios konstrukcijos ir altoriai, dekoruoti XIX a. Lietuvos tapytojų N. Silvanavičiaus, V. Sledzinskio, K. Rafalavičiaus darbais. M. Waltari, itin susidomėjęs N. Silvanavičiaus bažnytiniu menu ir kūrybos palikimu, savo fotografijose jautriai atskleidė ir Nemajūnų kaimo atmosferą.
Plenero kuratorius grafikas-tapytojas Marius Mindaugas Danys, organizuojantis menininkų plenerus kituose Lietuvos miestuose, sakė, kad tai pirmas atvejis, kada tapytojams nusakoma tema. Šį kartą – bažnyčia ir N. Silvanavičiaus kūrybos kelias. Pasak M. M. Danio, po to, kai tapytojai savo darbus parodys Birštono sakraliniame muziejuje, o vėliau paroda persikels į Kauno galeriją „Aukso pjūvis“ (BLC), bus išleistas plenero Nemajūnuose tapybos darbų katalogas.
Nemajūnų tapybos plenerą organizavo ir palankias tapytojų darbui sąlygas sudarė Kaišiadorių vyskupijos VŠĮ „Birštono Tulpė“ ir monsinjoras Jonas Dalinevičius. Plenero informaciniai rėmėjai: Birštono sakralinis muziejus, UAB „Diremta“, galerija „Aukso pjūvis“.
Laura Narvidaitė
