Tai kas kam tarnauja?

Nešukuoti pamąstymai

Rimantas Greičius

Sakoma, kad valdžia turi tarnauti savo šalies gyventojams. Taip sakoma, bet ar taip yra? Deja, šiandien jau retas mūsų šalyje tiki, kad taip gali būti.

Prieš porą dienų teko dalyvauti Prienų iniciatyvinės grupės „Už teisingumą“ posėdyje. Į jį atvyko žmonės, kovojantys už savo teises, lyg ir beviltiškai kovojantys, nes jų kalbose vyravo nusivylimas. Jų pateikti faktai bylojo apie tai, kad žmonės pasijuto tais futbolo kamuoliais, kuriuos futbolininkai – valdininkai varinėja taip, kaip šiems patinka.

Antai Veiveriuose prieš penketą metų ant neveikiančio vandens bokšto apsukrūs Tele 2 vyrukai sumontavo jiems reikalingą anteną. Žinoma, montuotojams dirigavo mums paslaugas teikiantys ir, kaip visada, iš mūsų kišenių sau pelną traukiantys užsienio biznieriai. Ta antena, išdygusi greta gimnazijos pastato valstybinėje žemėje, gyventojams nepageidaujama, nes, pasak medikų, neigiamai veikia sveikatą. Bet į gyventojų nuomonę tada buvo nusispjauta, į ją spjaunama ir dabar, nors surinkti 442 parašai, reikalaujantys nepratęsti to bokšto tolimesniam gyvenimui reikalingos sutarties.

Keista. Veiverių, kaip ir kiekvienos gyvenvietės, šeimininkai yra gyventojai, o ne seniūnas, rajono savivaldybės Tarybos nariai, Seimas ar net šalies Prezidentas. Bet, pasirodo, jie, visagaliai, sprendžia būti ar nebūti, jie, kuriems šalies gyventojai patikėjo laikinai eiti politikos futbolininkų pareigas.

Aštrus pokalbis posėdyje vyko ir atliekų tvarkymo tema, o pateikti faktai, kaip, už ką ir kiek moka konkretūs gyventojai, dar kartą patvirtino, kad rajono valdžios protingųjų išrasta tvarka net kvapo tvarkos neturi, nes jai reikalingas arba kapitalinis remontas, arba tikros tvarkos statyba, esančią nugriovus kaip susidėvėjusią, papuvusią.

Kas yra paslauga? Neketinu išradinėti dviračio, priminsiu, kaip žymus mūsų kalbininkas Jonas Jablonskis aiškino šio žodžio prasmę. Taigi, pasak kalbininko, paslauga yra teikiamos gėrybės. Gėrybės! Jei man reikia tų gėrybių, aš jų prašau ir sutinku už jas, pateiktas, sumokėti, o jei neprašau ir, juolab, nesudarau su teikėju sutarties, jis man gali jas teikti tik labdaringai, nemokamai.

Bet valdžia tam ir yra mūsų rankomis Dievo duota, kad būtų protingesnė už mane ir aną vaikiną, kad aš ir tas vaikinas būtume paklusnūs jai, nors ji iš didelio proto ir nusikvailiotų. Ji nenori suprasti, kad šalyje gyvena ne šiaip vienodai, kaip avys, kerpami gyventojai, bet Jonas, Petras, Aldona ir kitokie konkretūs žmonės. Antai prieniškė invalidė Aldona dieneles stumia viena didžiuliame nuosavame name ir, mokėdama pagal plotą, šauniai tuština savo skylėtą pensininkės kišenę. Kišenę tuština, o į konteinerį gal įmeta per savaitę tik vieną kitą tuščią buteliuką nuo vaistų. Ir tų tuščių buteliukų išvežimas kažkokio ten alytiškio Reipo vežimu jai kainuoja daugiau nei patys tuose buteliukuose pabuvoję vaistai. Bet tie Aldonai sąskaitas siunčiantys europietiškai išlaižytuose kabinetuose sėdintys valdininkėliai nė nepagalvoja, kad su vargstančia moterimi būtina sudaryti paslaugos teikimo sutartį, kuri būtų priimtina ne tik jiems, šaltakraujiškai lupantiems pinigus, bet ir jai. Žinoma, jei jai tikrai tų teikiamų GĖRYBIŲ tikrai reikia.

Ką gi, ir aš gerai pamenu tą džiugią dienelę, kai laiškininkė man pirmą kartą atnešė sąskaitą už neprašytai suteiktą gėrybę. Žinau: jei atsisakysiu už tą gėrybę mokėti, teisman būsiu pakviestas, atsistoti turėsiu jį didžiai gerbdamas už tai, kad man dar ir papildomai per kišenę plos, todėl ir stengiuosi tvarkingai mokėti už retsykiais į konteinerį įmestą šiukšlę. Ką gi, tas gėrybes gaudami, sakoma, švaresni pasidarėme, nors tuo nelabai tikiu.

Taigi sėdėjau daugiau nei dvi valandas užtrukusiame posėdyje, klausiausi įsikarščiavusių žmonių kalbų, o mintys sukosi vis ten: tai kas kam tarnauja? Ir kodėl dar vakar eiliniu piliečiu buvęs, o šiandien valdžion patekęs žmogus jau nesiskaito su eilinių gretose likusiu žmogumi, kodėl spardo jį?

Teko girdėti, jog neseniai Prienuose lankėsi iškart trijų politinių jėgelių atstovai, jie, niekaip nesugebantys patekti Seiman, nutarė vienytis, taigi tapti jėga, kvietė lengvatikius susiprotėti, juos per rinkimus paremti. Ką gi, gal lengvatikiai šiuos priešrinkiminius čiulbuonėlius ir parems – juk reikia, labai reikia naujų spardytojų. Bet dar labiau mums reikia supratimo, kad atėjo metas keltis taip, kaip kėlėmės nepriklausomybės aušroje, tik dabar jau rinkimų metu keltis prieš tuos, kuriuos patys netoliaregiškai susodinome sau ant pečių. Nes posakis „valdžia tarnauja žmogui“ neturi būti anekdotu, kaip tas tarybiniais laikais trumpiausias: „žydas – kolūkietis“.