Vilija Čiapaitė
Gyvenime žmogus visada atranda tai, kas parašyta jo likimo knygoje. O likimas ėmė ir padarė taip, kad susitiko dvi dvasingos sielos, mylinčios ir dalelę savęs atiduodančios muzikai bei vaikams. Tai Lijana Stakauskaitė ir Ramunė Liutvynskienė. O viskas įvyko merginoms besimokant Vilniaus pedagoginiame universitete, kuomet choro repeticijų metu jos stovėjo šalia viena kitos. Dainuojant jų balsai labai derėjo, ir dėl to viena į kitą žvilgčiojo, tarsi stebėdamosi, kas tai? Prisižvilgčiojo, nes kitais metais jos jau tapo draugėmis. Pasak Ramunės, kai tampama draugėmis, atsiranda ir pokalbių, bendrų interesų. Taip bendraudamos įsišnekėjo, jog iš Prienų į mokslus atvažiuojanti Ramunė gyvena bendrabutyje, o Lijana tuomet nuomojosi kambarį. Kaip žinia, gyvenimas bendrabutyje reikalauja prie daug ko taikytis, daug ko atsisakyti. Ramunei Lijana pasiūlė sesijų metu apsistoti pas ją. Čia ir kilo idėja Lijaną prikalbinti atvykti į Prienus. Pasak Lijanos, viską mesti ir atvykti į rajono centrą nėra taip lengva, o tiksliau – didmiesčio triukšmą iškeisti į ramybę gali ryžtis tik žmogus, nebijantis iššūkių. Ir štai prieš dvejus metus Lijana atvyko į Prienus. Metus padirbėjusi Jiezno gimnazijoje gavo darbą Prienuose. Dar po metų dvi merginos, kurių balsus teko išgirsti įvairiuose susiėjimuose, sumąstė, kad savo jėgas gali išbandyti ir mažųjų mokyme muzikos. Taip rugsėjo mėnesį buvo sukurta „Meno lavinimo studija“. O suburta ji buvo ne šiaip sau, o tėvelių noru, kad jų atžalos lavintų savo muzikinius ir šokio gebėjimus. Šiame darbe Lijana turėjo patirties, nes buvo dirbusi Vilniuje vaikų darželyje su mažyliais, o su vyresnių, 5-8 metų vaikučiais užsiėmė Ramunė, nes ir jos penkiametė dukra reikalavo mamos dėmesio. Taigi mažieji dainorėliai tėvelių lydimi į repeticijas skuba pirmadieniais ir ketvirtadieniais, o vyresnieji – pirmadieniais ir trečiadieniais. Dabar meninio lavinimo studija apsigyveno Kultūros ir laisvalaikio centre, nes tai labai patogi vieta tėveliams, o ir scena vietoje bei šokių vadovas Darius Žilinskas čia ranka pasiekiamas.
Pakalbinau Lijaną. Ji papasakojo, jog jos gimtinė yra Ignalina. Meilę muzikai įskiepijo jos mama, muzikė. Pati dainuojanti nuo trejų, gal tai ir paskatino ją dirbti su mažyliais, kurie labai imlūs, o jų tobulėjimas labai akivaizdus. Entuziazmu trykštanti vadovė tikina, kad planų daug, kad tik laiko nepritrūktų, nes ji dar tęsia mokslus. O tai muzikos ir edukacijos technologijos magistratūros studijos. Taigi įtemptas grafikas neleidžia atsikvėpti, tačiau visa tai – savotiškas tobulėjimo kelias.
O planai tikrai daug gero žada jaunimui, nes kitais metais bus komplektuojamos nuo 10 iki 18 metų amžiaus ir solinės grupės. Norisi pridurti, kad vaikučiams žodžius ir muziką kuria pati Lijana. Tai labai šaunu, o tokius darbus gali atlikti tik labai talentingi žmonės, o Lijana dar kuria fonogramas. Kokios dainos be žodžių? Taigi daugelį žodžių dainoms merginos pasirenka pačios, ir ne visokius ten „bumčikus“. Dainuoja Juozo Palionio eilėmis, o kartais žodžius jų duetui bei vaikučiams atsiunčia draugė iš Airijos. Ir šiais metais mažieji per Kalėdas dainuos niekur negirdėtą dainą, kuriai žodžiai atkeliavo iš draugės.
Nors studija sukurta visiškai neseniai, tačiau labai malonu, kad 5-8 metų vaikučių grupė jau buvo išvykusi į Marijampolę, kur vyko respublikinis vaikų populiariosios muzikos festivalis „Rasos lašeliai 2012“. Grįžo su diplomu.
Skambant sidabriniams vaikų balseliams, pagalvojau, o gal būt iš jų išaugs scenos perliukai, kaip prieniškė Giedrė Smolskaitė ir kiti, kurie nuo vaikystės pamilsta muziką ir šokius.
Beje, Ramunė teigia, kad už tai, ko ji pasiekė ir siekia, labai dėkinga savo mamai, vyrui ir sesei Ramintai Kazlauskienei, turinčiai savo verslą, bei kitiems šeimos nariams, kurie visada ištiesia pagalbos ranką.
