Tą dieną, kai žuvo mūsų kaimynai…

Tą dieną, turbūt, buvo šilta ir saulėta. Juk rugpjūčio pradžia, dar vasara… O Jiezne, nedideliame miestelyje prie ežero, sklando nerimo ir baimės šmėkla. Ji savo sparnais apgaubia nedidukę sinagogą, iš kurios klupinėdamos eina moterys – vienos savo vaikus vedasi už rankučių, kitos spaudžia glėbyje. Jų maldos ir verksmai perniek. Automatais ginkluoti pikti vyrai varo sunerimusią minią bruko gatvele iki valsčiaus namo. Netrukus pasigirsta nedrąsūs džiaugsmo šūksniai – moterys išvysta savo vyrus, tėvus, brolius, išvedamus iš rūsio, besimarkstančius nuo ryškios saulės, giliai įkvepiančius gaivų orą. Dvaro gatve padidėjusi minia žengia toliau, bailiai dairydamasi į ginkluotus kareivius ir baltaraiščius, su tylia viltimi žvilgčiodami į retus praeivius. Tačiau šie vengia žiūrėti į varomą minią, stengiasi kuo greičiau pasukti į šalį. Ne visi… „Žiūrėk, žydus varo!“ – palydi nelaiminguosius piktdžiugiški šnabždesiai. Paežerės keliuku pasmerktieji nukeliavo netoli, tik iki Mekšrupės upelio, kur jų jau laukė gili duobė… Buvo 1941-ųjų rugpjūčio 9 diena, o į duobę nuolankai paklusdami automatų šūviams sugulė 144 Jiezne gyvenę žydai – moterys, merginos, vaikai, vyrai ir seneliai. Tik maža dalis miestelyje gyvenusių lietuvių kaimynų – kitus priglaudė Butrimonių ir Prienų žemės.

Atminties keliu 2016-ųjų rugsėjo 23 dieną keliaujanti minia toli gražu nepriminė tų, kurie čia praėjo prieš 75-erius metus. Iš Jiezno gimnazijos pajudėjusi eisena trumpam stabtelėjo prie kultūros ir laisvalaikio centro, nes iš jo kiemo pažvelgus link ežero galima mintyse išvysti čia stovėjusią sinagogą, kuri tada buvo prigrūsta mirti pasmerktų moterų ir vaikų. Tai gimnazistams ir jų mokytojams papasakojo Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius. Kitas stabtelėjimas – prie Šaulių namų, kurio rūsiuose kažkada kankinosi čia uždaryti žydų vyrai. Buvusia Dvaro gatve žingsniuojanti minia šurmuliavo, kartais pasigirsdavo juokas, skambėjo pokalbiai. Viskas nurimo priėjus niūrią griovą, priglaudusią nelaimingų nužudytųjų kūnus. Čia buvo uždegtos žvakelės, ant paminklo padėti akmenėliai, prisiminti kruvini valstybės, o taip pat ir Jiezno, praeities faktai. Buvo nejauku ir šiurpu, nors švietė ir maloniai šildė saulė…

Ar reikia tokių eisenų, prisiminimų, žiaurių istorinių faktų kartojimo? Juk dabar – XXI amžius, žmonės civilizuoti ir šviesūs, ne taip lengvai paveikiami propagandos… Bet, kaip sakė prie paminklo kalbėjęs Jiezno parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas, žmogaus sieloje gyvena arba monstras, arba žmogiškumas. Kuris iš jų ima augti ir vadovauti poelgiams, priklauso ne tik nuo aplinkybių, bet ir nuo asmens pasirinkimo, kuo jis nori būti – budeliu ar auka, žudiku ar gelbėtoju. Ir aplinkybės, žadinančios blogio demonus, gali atsirasti šiandien, rytoj ar po valandos. Tad prisiminti, įvardinti aukas, jų budelius ir gelbėtojus – būtina, kad atėjus lemiamai akimirkai pasirinktume ne demono, o gerosios dvasios globą.

O Jiezno miesto visuomenei reikėtų rimtai apsvarstyti prie aukų memorialo nuskambėjusią idėją vieną gatvių pavadinti žymaus vietos žydo vardu ar kitaip įamžinti mūsų žuvusių kaimynų atminimą.

Sigutė Katkauskienė