Švietimo politika. Ir vėl sprendimai, kurie nesprendžia problemos


Jonas Kavaliauskas

Praeitos kadencijos Vyriausybė, įvedusi minimalų 21 mokinių skaičių vidurinio ugdymo gimnazijų klasėse, pasikėsino sunaikinti švietimą kaimo vietovėse ir nutarė mokinius paversti keliautojais. Naujoji Vyriausybė lyg ir buvo linkusi šią nesąmonę panaikinti, bet vėl pasigirsta tinkamai neapgalvoti pasiūlymai. Naujoji švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė kalba apie naujus skaičius – 12 ar 15 mokinių vidurinio ugdymo gimnazijų klasėse. Kodėl visi kalba apie skaičių, o ne apie tai, jog būtina kaimo vietovėse gyvenantiems vaikam sudaryti sąlygas lankyti mokyklas ir gauti vidurinį išsilavinimą šalia namų, o ne už 20–30 km nuo gyvenamosios vietos?

Kodėl nenustatyti skaičių mokinių, už kuriuos moka centrinė valdžia, o už kurios – savivaldybės? Turi būti sukurta sistema, kuri tarnauja mokiniams, o ne kažkieno užgaidoms. Kol politikai ir taip vadinami valstybininkai užsiima demagogija, darkomi vaikų gyvenimai. Gyvename XXI amžiuje, o vis bandoma prisiminti, jog į mokyklas eidavome po 7–10 kilometrų ir išgyvenome. Jau seniai laikas atsipeikėti ir pamatyti, jog žlugdomi švietimo pagrindai ir kiekvieno vaiko teisė mokytis šalia namų.

Visi kalbame apie sudėtingą demografinę padėtį, bet vietoje pagalbos tik sunkiname šeimų gyvenimus. Ir vėl. Iš aukštų tribūnų skleidžiame mitą apie regionų svarbą, o realiais darbais juos žlugdome.

Bet, nežiūrint į išrinktųjų aroganciją, gyvenimas kaimo vietovėse tęsiasi ir įgauna pilnatvę.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą