Daug ką pradžiugino tai, kad niūrų lapkričio dangų čia pakeitė uždaroje erdvėje šviečiančios saulytės ir žydinčios gėlės. Tai tarsi pavasario gūsis, nustelbęs tamsius vakarus ir iš vėjo praplėštų debesų prapliupusį šaltą lietų. Ant šilko linksmai besišypsančios saulytės priminė, kad viskas laikina ir kaskart keičianti savo veidą gamta suteikia žavingas akimirkas, kurias tegali sugauti tik žvitri dailininko akis.
Kaip sakė A. Deltuvienė, šilką su auklėtiniais ji prakalbino pavasarį. Tuomet mokiniai su didžiuliu entuziazmu ir noru ėmėsi darbo. Pačios sunkiausios akimirkos – nubraukti kontūrus, o jau dažų liejimas tai nepakartojamas jausmas. Ir štai darbai sulaukė, kuomet rudens saulė šykščiai ridinėjosi ant debesų.
Pati dailininkė parodą pagyvino savo darbais, o jos gėlės sakyte sakė, kad, šviečiant saulei, visada pražįsta pačios gražiausios gėlės.
Dailininkė džiaugiasi, kad ji – pirmoji prieniškė, eksponuojanti savo darbus bibliotekoje po tikrai žinomų Lietuvos dailininkų. „O tai labai malonu“, – sako ji.
Dabar A. Deltuvienė kūrybiniame įkarštyje. Ji įvairiapusė dailininkė, kurią žavi ne tik tapyba, bet ir prakalbinamas molis. Netrukus jos keramikos darbai nukaks į Kauną. Pasak dailininkės, artėjančios Kalėdos ir su šia švente susijusi paroda turi atspindėti šią dvasią.
Vilija Čiapaitė
