Prasidėjus 2018-iesiems, jubiliejiniams Lietuvos metams, iš aukštų ir nelabai aukštų tribūnų vis pasigirsta kalbos apie vienybę, meilę Lietuvai. Gražios kalbos. O akyse sukasi ir sukasi prieš keletą metų informacinėje TV laidoje matytas vaizdelis, kaip šalies prezidentė penktokams ar šeštokams giriasi, jog pas ją susirinkę ministrai dreba! Tai nesunku įsivaizduoti, kaip tie „padrebinti“ ministrai elgsis su savo pavaduotojais, kaip pastarieji – su pavaldiniais, gal net šeimos nariais ir t.t, t.t. Visuotinis drebinimas. Paskui tie drebintojai susirūpins, kad šalyje daugėja sergančiųjų įvairiausiomis ligomis, prastėja psichinė sveikata, žmonės žudosi, tada steigs daugiau psichologinių tarnybų, ieškos naujų gydymo būdų, bet ir toliau drebins. Nereikia daktaro, kad suvoktum, jog stresas – ne vien psichinių ligų priežastis, jis mažina atsparumą bet kuriai ligai, ir vėžiui – taip pat.
Todėl ir krūpčioji girdėdamas kalbas apie vienybę – drebintojų ir drebinamųjų. Dirbančiųjų mažėja, bet tikrintojų ir tikrinimo būdų – ne. Populiarėja nuotolinė „priežiūra“. Jaunimas (ir ne tik jis) iš Lietuvos juk bėga ne vien dėl mažų atlyginimų – ir dėl niekinančio požiūrio į žmogų – tikrintojai čia prisistato greičiau už pirmąjį ką tik atidarytos kavinukės svečią.
Įgriso tas nuolatinis raginimas, gal net kalimas, kad švęsti reikia būtinai kitaip. Ko tada stebėtis, pamačius valstybės simbolius ant tualetinio popieriaus pakuotės. Juk apie prasmę nekalbame – svarbu kad būtų kitaip. Giliai sminga profesorės Viktorijos Daujotytės ištartis apie mūsų laiką: „Gyvename ne tik nesusitikdami su prasme, ne tik jos neieškodami, bet nepalyginti blogiau – net nepasigesdami prasmės ir jau net nesuvokdami, kad su ja nesusitinkame“.
Ir vis tik kaip nors išgyvenkime šiuos metus, nepradėję bodėtis nei Trispalve, nei pačia Lietuva – tai, kas brukama kiekviename žingsnyje, pasidaro atgrasu. Apgailėtinos idėjos, menkaverčiai projektai. Galima tik pakartoti profesorės žodžius: „Labiausiai šiandien pati trokštu ir Lietuvai linkiu vienetinių žmonių. Ne projektinių, o vienetinių, aiškiai žinančių, kas jiems patiems svarbu. Tokių, kurių į projektų narvus neįmanoma uždaryti“.
Viliuosi, kad būtent tokie žmonės į dangų ir pakėlė tą didžiulę Birštono Trispalvę. Kas sakė, kad mūsų vėliavą gali lydėti vien liaudies daina? Dvidešimtajam džiazo festivaliui besiruošiančiame Birštone, Lietuvos oro balionų sostinėje, ji išdidžiai kilo skambant Mato saksofono garsams. To paties Mato, kurio seneliai 1991-ųjų sausio 12-osios naktį iš Kauno skubėjo į Vilnių, būsimąją saksofonininko mamą, tuomet dar mažą mergaitę, palikę namuose miegančią, nebūdami tikri, ar sugrįš. Kaip ir daugelis kitų to meto Lietuvos gynėjų. Ar ne todėl taip išdidžiai ir kilo ta didžiulė Trispalvė, ar ne todėl žvelgiant į ją tiesėsi širdys ir ašaros sužvilgo ne vien Mato senelių akyse – mums ir mūsų Lietuvai reikia ne projektų vykdytojų – reikia idėjos vedamų žmonių.
Genovaitė Mačiūtė
Puikus pastebėjimas, Genovaite. Gal būt, tyliai, kiekvienas susivoksime šventės prasmę sau. Nežinau, bet linkėčiau.