Koks yra šiandienos žmogaus tikėjimas? Ar toks, kad galėtų dėl jo išsižadėti namų, turto, artimųjų, patogumų, poilsio? O gyvybės? Šito tikinčiųjų klausia Šventasis Tėvas, skelbdamas šventaisiais tuos, kurie vis dėlto tikėjo Dievu taip tvirtai, kad nebijojo atsisakyti paties brangiausio, ką turi žmogus. Švęsdami vieno ar kito šventojo dieną, vargu ar labai giliai suvokiame, ką iš tiesų jis nuveikė, kad užsitarnavo šį vainiką. Juk tai buvo taip seniai. O šiandien aplink pilna ekstrasensų, aiškiaregių, žiniuonių, pranašų, kurie siūlo, bruka savo tikėjimą, dažnai pasiremdami Dievo žodžiu. Tai kaip tikėti, kaip pasitikėti, kad dėl to galėtum atsižadėti visko?
Šventasis Rokas, kurio atlaidai švenčiami Jiezno Šv. Arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje, gyveno taip seniai, kad jį ir jo poelgius dabar gana sunku suprasti. 1350-1380 metai – laikas, kai Lietuva lėtais žingsneliais dar tik žengė į katalikybę, bodėdamasi ne jos tiesomis, o jų nešėjais – kryžiuočiais ir kalavijuočiais, krauju ir ugnimi krikštijusiems paskutiniuosius Europos pagonis. O šv. Rokas, turtingų tėvų palikuonis, išdalijo visą savo turtą tiems, kam jo reikėjo daug labiau. Tvirto tikėjimo vedamas jis ėjo pas sergančius žmones, pas tuos, kurie buvo išvaromi iš namų, miestų ir kaimų, kad numirtų nuošaliai, neplatindami užkrato, o svarbiausia, nežeisdami akių savo subjaurotais kūnais. Šventasis ėjo pas juos, slaugė ir, Dievo padedamas, stebuklingai pagydydavo. Deja, pasakojama, kad ir pats jis neišvengė maro, o juo rūpinosi šunelis – tas gyvūnas, kuriam dažniausiai pagailima maisto kąsnio, kuris paspiriamas, mušamas, kurio gyvybė vertinama taip menkai.
Ligonių globėju paskelbtas šventasis Rokas Jiezno parapijoje gerbiamas nuo senų laikų. Stebuklais pagarsėjęs jo paveikslas kabo nuostabaus grožio bažnyčioje, čia nuolat atsiranda besimeldžiančiųjų, uždegančių žvakeles už ligonius. O atlaidai, švenčiami rugpjūčio viduryje, visada sutraukia daugybes maldininkų iš aplinkinių ir tolimesnių vietovių.
Šventė, kaip ir kasmet, buvo maloni sielai. Skoningai išpuošta bažnyčia, tobulai prižiūrimas šventorius ir daili pakyla atlaidų pamaldoms, įspūdingos choro, vadovaujamo Romos Ruočkienės, giesmės, pasirūpinta ne tik geriamuoju vandeniu, bet ir medicinine pagalba, kurią buvo pasiruošusi teikti tautiniais rūbais pasipuošusi parapijietė. Kam neužteko vietos ant suolų, tie stovėjo ar savo kėdeles atsinešė, bet nebuvo jokios baimės ir ant žolės prisėsti – švaru, sausa, o žemė dar labai šilta. Tad neprailgo iškilmingos pamaldos, kurių metu ligoniai gavo vyskupo J. Ivanausko palaiminimus ir patepimus šventaisiais aliejais. O Ganytojo pamokslas apie šiandienos žmogaus tikėjimą, Evangelijos pasakojimo apie kanaanietę motiną palyginimai iš jo lūpų buvo tokie aiškūs, taiklūs, pasiekiantys ne tik ausis, bet ir protus bei širdis. Tereikėjo klausytis.
Tie, kas šiuose atlaiduose atliko katalikams privalomas pareigas, gavo didžiulę dovaną dvasiai, sutvirtino savo tikėjimą, paprašė šventojo Roko pagalbos. O jis, pasak Jo Ekscelencijos J. Ivanausko, stebuklus gali daryti tik su Dievo padėjimu, prašydamas Jo užtarimo, perduodamas Jam karštus tikinčiųjų prašymus.
Dovanų tądien atlaiduose buvo ir daugiau. Akordeono muzikos koncertą dovanojo Vaidogų šeima, o grupės „Etiudas“ pasirodymą – seniūnas Algis Bartusevičius. Diskus su psalmių įrašais norintiesiems dalino kūrybingasis kunigas Petras Linkevičius. Atsisveikindamas su sutiktais pakeliui tikinčiaisiais vyskupas J. Ivanauskas įteikė jiems kalendorėlius su Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos paveikslo atvaizdu, laimino mažylius. Dėkingi Jiezno bažnyčios bendruomenės nariai savo Ganytojui taip pat neliko skolingi, padovanoję jam šiųmečio derliaus vainikėlį ir duonos kepaliuką, skanų sūrį ir dailių kardelių puokštę.
Tačiau… Ko einama į atlaidus? Parodyti savo apdarų, naują mašiną, pasiplepėti su kaimynais? O gal čiaumoti atlaidinius saldainius, beklausant klebono ar vyskupo kalbų? Žinia, vaikai dar nesuvokia pamaldų rimties ir svarbos, tačiau to mokyti juos privalo tėvai ar seneliai, kad mažieji žinotų, jog šventoriuje nedera šiukšlinti, išdykauti kaip mokyklos ar darželio kieme. Verta ta proga pamokyti ir kantrybės – juk saldainius pardavinėjo ir po mišių, prekybininkai su žaislais niekur nedingo dar ilgokai. Ir vyresniesiems mokytis pagarbos šventai vietai tikrai niekada nevėlu. Gal tai ir būtų nors šiokia tokia mūsų dvasios auka tikėjimui.
labai mažai žmonių, net keista, daug mažiau nei pernai, bet gal nuotraukose ne taip matosi?
Report