Artėjant Vasario 16-ajai, prisiminkime mūsų kraštui ir visai Lietuvai svarbų, galbūt menkai žinomą mūšį, kurio sėkminga baigtis daug prisidėjo prie nepriklausomybę atkūrusios jaunos valstybės išlikimo.
1919 metais vasario 13 d. ties Jieznu įvyko Lietuvos kariuomenės ir Kauno link žygiuojančios Raudonosios armijos kautynės. Trumpai apie mūšio priešistorę.
1918 metų gruodį į Lietuvą įžengusi Raudonosios armijos Vakarų armija jau kitų metų sausio pradžioje pasiekė liniją Ryga-Bauskė-Panevėžys-Ukmergė-Trakai-Lyda. Sausio 5 dieną užimtas Vilnius, sausio pabaigoje – Šiauliai, vasario pradžioje – Telšiai. Vasario 7 dieną į mūšį jau stojo ir labai jaunos Lietuvos valstybės kariuomenė, dar tik pradėjusi organizuotis. Iš kario savanorio Antano Šukio prisiminimų: „Apmokymas vyko visu greitumu, nepaisant, kad apranga buvo labai menka. Iš tikro, apranga buvo tokia, kokią kas turėjo. Uniformą sudarė kepurė, diržas ir šovininė. Į savanorius buvo priimami tik tie savanoriai, kurie turėjo bent šiek tiek pakenčiamus batus. Kareiviai veržte veržėsi į mūšį ir niekaip negalėjo suprasti, kad dėl blogos avalynės neleidžiama eiti Lietuvos priešų mušti. Kurie pateko į rinktinę, tie buvo labai patenkinti ir linksmi. Taip tai savanoriai veržėsi į mūšį su Lietuvos priešais bolševikais“. Vasario viduryje frontas susiformavo linijoje Kuršėnai-Šiauliai-Baisogala-Krekenava-Pagirys-Vepriai-Žasliai-Jieznas-Varėna-Stakliškės. Pasklido žinia, kad priešas artėja į Kėdainius, Jiezną ir Alytų, o pagrindinė priešo vora slenka iš Vilniaus pro Trakus, Aukštadvarį ir Jiezną.
Vasario 10 dieną Jiezną užėmė 7-asis Raudonosios armijos šaulių pulkas (apie 600 pulkas), lietuvių žvalgus ties Jieznu apšaudęs jau vasario 9-ąją. Ši atakos kryptis buvo skirta per Birštoną ir Prienus kertant Nemuną atverti kelią Marijampolės puolimui ir paremti pagrindinį planą apsupti Kauną. Kauno užėmimas būtų komplikavęs, o galbūt ir palaidojęs viltis Lietuvai atsilaikyti.
Kaune suorganizuota kovinė grupė pasitikti puolantį priešą. Rinktinei vadovavo karininkas Stasys Zaskevičius. Reaguodama į priešo artėjimą, rinktinė pro Garliavą ir Prienus atžygiavo į Birštoną. Susitelkusi, vasario 10 dienos rytą lietuvių kuopa (apie 200 karių), priklausiusi 1-ajam pėstininkų pulkui, pajudėjo link Jiezno. Verknės upės krantais, pasinaudodami stačių krantų ir augalijos priedanga, ties Sokonių kaimu lietuviai užėmė išeities pozicijas.
Vasario 11-osios vidurdienį trimis kryptimis prasidėjo ataka Jiezno kryptimi. Apie šią ataką vienas raudonarmiečių karininkas rašė: „Ėjo lietuvių grandinės drąsiai, beveik neguldamos. Mūsų raudonarmiečiai susijaudino ir blogai šaudė. Kulkosvaidžiai blogai šaudė“.
Pirmoji lietuvių ataka nepavyko, teko pulti per storo sniego pusnis, raudonarmiečiai buvo išsistatę kelis kulkosvaidžius, kurie neleido lietuviams lengvai judėti. Lietuvos karių kulkosvaidžių ugnimi neparėmė ir vienas iš būrių, vadovaujamas buvusio caro kariuomenės podporučiko Četuchino. Šis būrio vadas įsakęs kariams neparemti puolimo ir sudėti ginklus, dalį karių išsivedė į raudonarmiečių nelaisvę ir pasidavė pats. Vėliau visi į nelaisvę pasidavę lietuvių kariai buvo nužudyti.
Vasario 11 dieną pradėtas ruošti naujos kontratakos planas, Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos štabas lietuvių pajėgas papildė vokiečių saksų savanoriais, vadovaujamais karininko Hegerio (Heeger). Vokiečiai su savimi atsigabeno sunkiuosius kulkosvaidžius ir du pabūklus. Ši stipri parama įkvėpė didelio pasitikėjimo. Planas buvo panašus – Jiezne įsitvirtinusių raudonarmiečių pozicijas atakuoti keliomis kryptimis iš vakarų, pietų ir šiaurės. Puolimą turėjo paremti pabūklų ir kulkosvaidžių ugnis.
Kaip ir prieš pirmąjį puolimą, lietuvių ir vokiečių kuopos susitelkė Birštone.
Vasario 13-osios dieną Lietuvos kariuomenė atakavo raudonarmiečių pozicijas. Raudonarmiečių karininkų liudijimu, dėl smarkios ugnies ir dinamiško lietuvių puolimo jų gretose kilo panika, o gynyba klostėsi chaotiškai. Gynybinėse pozicijose liko tik apie dešimtadalis karių, patirti dideli nuostoliai. Prasidėjo chaotiškas ir greitas raudonarmiečių traukimasis.
Sėkmingas 1919 metų vasario mėnesį įvykęs Jiezno mūšis ir sėkmingai lietuviams susiklostę kiti susidūrimai ties Kėdainiais ir Alytumi, leido Lietuvos kariuomenei sustabdyti raudonarmiečių skverbimąsi į vidurio Lietuvą link Kauno ir Marijampolės bei į Dzūkiją, žmonėms įkvėpė pasitikėjimo savo kariuomene, o kariams – pasitikėjimo savo jėgomis.
Dalis Jiezno mūšyje žuvusių karių yra palaidoti Jiezne. Čia stovi ir karių atminimui skirtas paminklas.
Nustumta tolyn Raudonoji armija nepajėgė įžengti į Birštoną ir Prienus, tai leido išsaugoti vietinių žmonių gyvybes ir turtą. Karas su bolševikine armija vyko nuo 1918 metų gruodžio iki 1920 metų liepos 12 dienos, kai raudonarmiečiai galutinai buvo išstumti iš Lietuvos.
Simonas Matulevičius
Šaltiniai:
- Ališauskas, Kazys „J. kautynės“. Lietuvių enciklopedija, Bostonas, JAV, 1956.
- Ališauskas, Kazys „Lietuvos kariuomenė“ žurnale „Karys“ N. 9, 1958
- Butkus, Stasys, žurnalas „Savanoris“, 1918-1920: Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių knyga, Kaunas: Lietuvos Kariuomenės Savanorių Sąjungos Centro Valdyba, 1929
- Lesčius, Vytautas „Jiezno kautynės“. Lietuvos Kariuomenė Nepriklausomybės Kovose 1918-1920, Vilnius, 2004
- Matusevičius, Juozas „Kėdainių, Jiezno ir Alytaus kautynių reikšmė užkertant kelią bolševikų įsiveržimui į Kauną“, 2000.
- Mockienė Jurgita „Jiezno kautynės“, 2018
- Antanas Šukys „Du mediniai ir trys geležiniai kryžiai. Atsiminimai iš Lietuvos Nepriklausomybės kovų 1919-1921 metais, Nidos Knygų klubo leidinys, Nr. 49, Landbroke Gardens, Londonas, 1964
