Aukojame sveikatą, kad uždirbtume kuo daugiau pinigų, kuriuos vėliau išleidžiame gydydamiesi ligas – tokia yra žmogaus šiandiena, vargu ar kitokia buvo ir vakardiena. Apie kūno negalias, kamuojančias vis daugiau žmonių, byloja niekada nesibaigiančios eilės prie gydytojų kabinetų, krepšiais iš vaistinių namo tempiamos tabletės, vitaminai, papildai. Stengiamės sustiprinti kūnus, pamiršdami, jog jie dar ir sielos buveinės, ir labai dažnai būtent dvasiniai negalavimai paveikia organizmo darną, sutrikdydami ją liga, kurią bandome išgydyti cheminiais preparatais. O kaip gydyti sielą?
Šventasis Rokas, gyvenęs XIII – XIV a., savo gyvenimą paskyrė maru sergančiųjų slaugymui, turėjęs stebuklingų galių gydyti ligas. Tad ne veltui jis tapo visų sergančiųjų globėju, į kurį kreipiasi ligoniai, prašydami jo pagalbos įveikti sunkias ligas. Rugpjūčio 16-ąją minima šio šventojo diena, o jam skirti atlaidai Jiezno bažnyčioje švenčiami jau daug metų. Nuo seno tai itin populiari šventė, į kurią suplūsta ne tik Jiezno ir jo apylinkių, bet ir kitų Lietuvos vietovių žmonės, tikintys šventojo Roko pagalba. Atlaidų metų ligoniai gauna patepimą, sustiprina pavargusias sielas bendrose maldose, pasisemia jėgų gyvenimo išbandymams.
Ir žmonių į atlaidus susirinko išties daug. Daug buvo sėdinčių prieš lauke suręstą pamaldų pakylą, dar daugiau stoviniuojančių paunksnėje, prie šventoriaus tvoros, nemažai tikinčiųjų pasirinko ir bažnyčios vėsą bei ramybę. Šv. Mišioms vadovavęs Prienų parapijos vadovas dekanas Jonas Baliūnas išsakė susirinkusiesiems daug dvasios tvirtybę teikiančių žodžių, paguosdamas ligonius, pasiūlydamas jiems ieškoti stiprybės Kristaus mokymo šviesoje. Deja, ši šviesa, anot J. Baliūno, labai sunkiai prasimuša pro šiandienos atviro amoralumo purvą, pro netikrų pranašų, būrėjų, sektantų skleidžiamą melą. Ne tik tapti šventuoju, bet ir būti kataliku dabarties žmogui yra daug sunkesnė užduotis, nei Šventojo Roko laikais, nes atsijoti tikrąją tiesą nuo daugybės netiesų be galo sunku. Tad, pasak dekano, išminties reikia semtis iš tūkstantmečiais patikrinto kelio – krikščionybės, siūlančios įsiklausyti į Evangelijos žodžius ir jais sekti.
Nuo pykčio, pavydo, blogų užmačių apvalyta siela, tegul ir kartą per metus, suteiks stiprybės ir kūnui, kenčiančiam negalią. Atlaidai, švenčiami bažnyčiose, siūlo tikinčiajam šią pagijimo galimybę, tereikia jos siekti – atvira širdimi ir protu dalyvauti pamaldose, ne tik klausyti, bet ir išgirsti tikėjimo tiesas, iš visų jėgų stengtis keisti save – mintis, poelgius, planus, kuriose turėtų atsirasti daug daugiau vietos dvasios poreikiams, meilei artimiesiems, atlaidumo ir pakantumo.
Po atlaidų, pasotinus sielą nuostabiu koncertu ir pamaldų malonėmis, gausi susirinkusiųjų minia plūstelėjo į mugės palapines, į miestą, pas seniai matytus giminaičius. O aikštėje laukė dar viena dvasios džiaugsmui skirta šventė – seniūnijos ir kultūros darbuotojų surengtas tradicinis koncertas Šventojo Roko atlaidų Jiezne proga.
