Vilija Čiapaitė
Retas kuris prisimena, kai kaimo gryčioje palinkusi prie staklių močiutė ausdavo. Tas reginys yra ir bus mūsų paveldo dalis. Tačiau ir dabar yra moterų, kurių neatsiejama gyvenimo dalis – audimo staklės. Senovinėse knygose ar skryniose atradusios nuostabius raštus ir audinius, skuba juos atkurti savo staklėse. Tokie audiniai yra persipynę lelijų, tulpių žiedais. Raštų įmantrumas ir spalvų suderinamumas – tai lietuviško paveldo dalis, neatsiejama nuo mūsų kultūros.
Prienų kultūros ir laisvalaikio centre buvo pristatyta edukacinė programa ,,Suvalkiečių kaišytinės prijuostės‘‘. Užsiėmimo metu ir vaikai, ir suaugusieji buvo supažindinti su puošniausia Sūduvos krašto moteriško kostiumo detale – prijuoste. Susirinkusieji buvo mokomi „skaityti‘ audimo brėžinius, buvo demonstruojamas raštų rinkimas – kaišymas. Be abejo, buvo mokama ir austi juostas, kokiomis apsijuosę vaikščiodavo mūsų senoliai.
Prijuosčių paroda
Parodos atidaryme buvo galima akimis „apčiupinėti“ kiekvieną prijuostę, pajusti net kvapą, kuris tarsi priminė močiutės kambarį, kuriame taukšint staklėms, audinys skleisdavo magišką aromatą.
Vilkaviškietės, parodos autorės Janina Blažukienė ir Edita Šūmakarienė pradžiugino susirinkusius nuostabių raštų ir spalvų gausa.
Janina Blažukienė – tautodailininkė, sertifikuota tradicinių amatų meistrė, geriausia metų meistrė, konkursinės liaudies meno parodos „Aukso vainikas 2022“ laureatė ir tai pats aukščiausias tautodailės apdovanojimas. Audėjėlė papasakojo apie savo kasdienį darbą ir meilę jam, apie būdingiausias spalvas, raštus ir simboliką. Taip pat buvo paliesti ir regionai. Pasakodama apie raštus ir išgaunamas rankiniu būdu spalvas, palygino su kitų regionų raštais, spalvomis.
Edita Šūmakarienė – tautodailininkė, sertifikuota tradicinių amatų meistrė, mėgstanti ne kalbėti, o dirbti, tačiau jos darbai mažai kuo atsilieka nuo paveldėtos meilės audimui iš mamos Janinos Blažukienės.
O pabaigai tenoriu pasakyti, kad šių darbštuolių audėjėlių prijuostėmis puošiasi liaudiškų šokių kolektyvai. Beje, suvalkietiškų raštų įmantrumas patiko ir užsienio svečiams, todėl šios iškeliavo į Japoniją, Norvegiją, JAV.
