Susiburti, kai reikia pagalbos, kai nesinori liūdėti vienam ar širdis nori dainuoti – to galima pasimokyti iš vyresniosios kartos žmonių. Jie moka šypsotis net verkiant širdžiai, geba pamatyti kaimyno skausmą, užgniaužtą giliai krūtinėje, išgirsti artimo raudą sučiauptomis lūpomis. Tokie yra Veiverių neįgaliųjų grupės nariai. Pirmąjį Advento sekmadienį kartu su moterų draugija „Svaja“ jie pakvietė visus norinčius pabūti drauge ir kartu pradėti laukimą.
Veiverių neįgaliųjų draugijos „Viltis” pirmininkė Vida Butkevičienė ir moterų ūkininkių draugija „Svaja” pirmininkė Egidija Cikanavičienė jungia dvi aktyvias, nuoširdžias, nuotaikingas organizacijas, kas kartą kviečiančias visus kaimynus bendrauti. Čia vieni kitus ir svečius stebina kulinariniais gebėjimais. Šie žmonės gali suorganizuoti puikias rankdarbių parodas ar nepabijoti sudalyvauti įvairiuose konkursuose. Susirinkus čia visad skamba dainos, eilės, nepamirštamas nei vienas, švenčiantis gražų jubiliejų. Gražiausiai skamba padėkos kaimynui už pakvietimą, gražų žodį, užuojautą. Čia visada moka įvertinti bėgantį laiką ir pasidžiaugti žiedais pražydusia gamta, margaspalviais lapais pasipuošusiais medžiais ar baltuose pataluose miegančia žeme. Čia gražiausiu žodžiu Lietuvoje išrinktas žodis „ačiū” iš visos širdies tariamas už vieno kitam ištartą gerą žodį.
Pirmąją Advento žvakę degdama V. Butkevičienė linkėjo girdėti artimą, susiburti, nepamiršti. Ji džiaugėsi visais organizacijos nariais, atsiliepiančiais į pakvietimus ir aktyviais dalyvaujančiais renginiuose, pabrėžė šių žmonių norą jungtis ir aktyvinti bendruomenę. Nuoširdžius padėkos žodžius moterų sąjungos narėms tarė E. Cikanavičienė. Aktyvi bendruomenės pirmininkė, nepamirštanti savo kaime nei vyresnio, nei jaunesnio, kuriam reikia pagalbos, ji kasmet aplanko bendruomenės narius su sveikinimais. Čia moterys susibūrė ne tik bendravimui, bet ir norėdamos pasimokinti viena iš kitos įvairių darbų. Seniūnijos moterys Gražina, Lina, Alvyra, Vida, Astutė, Marija, Angelė, Egidija praėjusių Kalėdų šventėje ruošė puikų stalą Vilniuje, Žemės ūkio ministerijoje, ir buvo labai gražiai įvertintos.
Džiaugtis ir didžiuotis yra kuo. Ansamblis „Viltis” skambiomis dainomis pina tokią gražią gyvenimo juostą, kad klausant širdies randai gali užgyti. Popietėje savo puikias eiles skaitė Vilytė Stelmokienė. Ji dažnai eilėmis papasakoja apie kiekvieną Veiverių krašto įvykį, apie kiekvieną žmogų. Ja džiaugiasi visi kartu dainuodami, kartu bendraudami. Su dideliu malonumu visi klausėsi Janinos Venckūnienės širdies eilių. Ji visada geba atverti kiekvieno širdį ir rasti joje gerumo lašą, vilties spindulį ar auštančią svajonę. Mokytojos Reginos Budžiulienės ir vaikučių paruošta programėlė bei meno mokyklos merginų Augustės ir Beatričės atliekami kūriniai papuošė susibūrimą jaunatviška nuotaika. Visi norėjo tarti gražų žodį organizatoriams už sukvietimą.
Bendrai pradėjęs laukimą, jauti, kad esi ne vienas, jauti, kad niūriais žiemos vakarais tave prisimena ir gali rasti bendraminčių visada, kai liūdna ir džiugu. Toks pakvietimas bendrauti, paminint Anapilin išėjusius ir priimant kiekvieną, yra tikra dovana bendruomenei, pamokymas jaunimui. Belieka palinkėti priimti kvietimą, kai esi kviečiamas, nes nuoširdus priėmimas – garantuotas.
Daiva Venclovienė
