Ir vėl skambėjo giesmė „Viešpats pakrantėj stovėjo“, skirta klebono Alfredo Rukštos garbei. Tik šįkart Stakliškių bažnyčioje susirinkę žmonės buvo liūdni – lapkričio 16-osios šv. Mišiose jie atsisveikino su savo mylimu Dvasios Tėvu, kuris pasitraukė iš tarnystės parapijoje ir jau išvyksta į Lenkiją.
Taip liūdna, taip skaudu skirtis su kunigu, tapusiu šviesos spindulėliu kraštui, tiek daug padariusiu parapijiečiams, seniūnijos ir Stakliškių miestelio bendruomenei. Apie tai kalbėjo seniūno pavaduotoja Nijolė Ivanovienė, tačiau klebono veikla ir taip matoma tiems, kas neužmerkia akių, nenorėdami matyti akivaizdžių dalykų. Padedamas šeimininkės Anės, kuri kartu su bažnyčios komitetu užsivertė sau nelengvą organizacinių reikalų naštą, klebonas A. Rukšta per 14 metų buvimo Stakliškėse neatpažįstamai pakeitė apšiurusį klebonijos pastatą, palikdamas jį savo įpėdiniams, atnaujino bažnyčios fasadą ir paradinį įėjimą, išdailino aplinką, suremontavo vargonus, įrengė taip reikalingą šarvojimo salę. Visa tai – materialieji, matomieji ženklai. O kaip apsakyti tai, kas lieka dvasioje? Toks atviras, nuoširdus kunigas, atsiliepiantis į kiekvieną kvietimą ir prašymą, norintis sutelkti, suvienyti žmones Dievo globai ir rūpesčiui… Bažnyčioje susibūrė puikus suaugusiųjų choras, džiugina jaunimas, įnešantis didžią savo dalį į parapijos bendruomenės gyvenimą. Klebonas A. Rukšta buvo dažnas svečias mokykloje, seniūnijos renginiuose ir šventėse, globojo skautus ir skatino jų veiklą… Kiek dar daug galima būtų išvardinti ir kiek dar liktų nepasakyta! Tad ašaros, kurias šluostėsi dažnas pamaldų metu, nieko nuostabaus – juk atsisveikinama su savu, giliai į širdį įkritusiu, mylimu, gerbiamu, doru ir šviesiu žmogumi, kurio nuopelnai Lietuvai verti ir valstybinio apdovanojimo.
Atsisveikino su klebonu A. Rukšta kas kaip mokėjo ir galėjo – vienokius žodžius jis išgirdo iš Birštono dekano, kitokius – iš jį mylinčių ir gerbiančių stakliškiečių. Pastaruoju metu jų Dvasios Tėvui ir Anei teko pajusti ne tik meilę, bet ir skaudžius, nepelnytus kirčius jų garbei ir orumui. Tačiau, kaip sakė klebonas atsisveikindamas su parapijiečiais, visada reikia vadovautis Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II-ojo mokymu, jog už bloga reikia atsilyginti geru.
Su viltimis ir pasitikėjimu parapijiečiai sutiko naująjį savo kleboną Gediminą Mieldažį, linkėdami jam tvirtybės ir jėgų, gražaus bendravimo su parapijos gyventojais, su seniūnijoje esančiomis bendruomenėmis ir įstaigomis.
Sudie ir AČIŪ, mylimas klebone Alfredai Rukšta ir Ane… Sveiki atvykę ir įsilieję į mūsų gyvenimą, klebone Gediminai Mieldaži, sėkmės jums dvasinėje veikloje.
Apie seimininke Ane galiu pasakyt tik tiek, kad si moterys tikrai parode kaip galima paruost svente. Jai didele aciu ir garbe. O kad ja smeize, tai tik pavydaz. Geda stakliskieciams,.
Gaila, kad zmones, kurie tiek balavojo klebonijoj, dabar iesko…..tik nezinau ko.. Labai lengva saikciot svetimos pinigus, bet blogiau kada reike prisidet prie bent kokios investycijos ar darbus. Skaudu, kad kritikuojetie zmones, kurie kaip lapie i akissake geros zodziais, labai buvo malonus.Ir dar sugeba rasyt apie pinigus tokie neteisybe. Ar parapija Stakliskiugavo paramos is istaigu? Geda parapijai ir parapijaciams.Tikiu kad naujas Klebonas sugebes atsikratyt laiku nuo tokiu smeiziku, ypatingai baznicios komitetu narius.
Jei kilo neaiškumų, tai pas kleboną ir reikėjo paklaust kas ir kodėl,bet pirmiausiai buvo pasakyta, kad paveikslą pavogė ir tai padarė klebonas ir šeimininkė. Be to skandalą patys žmonės ir sukėlė, tai nėra ko kaltinti.
Jei žmonėms kilo neaiškumų dėl paveikslo, kunigas turėjo paaiškinti. Turėjo parodyti ir pačius daiktus, dėl kurių žmonėms kilo įtarimų. Galima pasikviesti ir ekspertus, jei reikia įrodyti jų tapatumą. Ir nebūtų buvę jokio skandalo. O žmonių nereikia dėl to gėdint, jiems nebuvo laiku ir įtikinamai paaiškinta.