Sausio 26 dieną mūsų mokyklos atstovai dalyvavo Prienų kultūros ir laisvalaikio centro organizuotoje atminimo valandoje „Atversta knyga”, skirtoje Tarptautinei Holokausto aukų dienai paminėti. Renginyje taip pat dalyvavo rajono savivaldybės administracijos Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis, Kultūros ir laisvalaikio centro direktorius Džordanas Aksenavičius, darbuotojai Dalė Zagurskienė, Virgilijus Kedys, svečiai. Atminimo valandą filmavo Prienų televizija, mokytojas Vitas Rymantas Sidaravičius davė interviu.
„Toli mana giminėlė šį vakarėlį…”,- savo balsu ir kanklėmis suvirpino mūsų širdis ir sielas Prienų „Žiburio” gimnazijos muzikos mokytoja Roma Ruočkienė. Kultūros centro meno vadovė D. Zagurskienė, primindama, kad XX a. įvykiai neaplenkė ir Lietuvos, kad metamas šešėlis mūsų tautai dėl Holokausto tikrai rūpi, pakvietė mokytoją V. R. Sidaravičių pakalbėti šia aktualia ir gilia tema.
Mokytojas pasirinko pasakojimą kaip pamoką, pavadintą „Sudegintieji prabyla atmintyje ir prisiminimuose”. Demonstruodamas filmuotą medžiagą, nuotraukas, jis apžvelgė istorinę situaciją, prasidėjusią Lenkijoje 1939 m. rugsėjo 1 dieną. Kai pasirodė darbo stovyklų šūkis „Darbas išlaisvina”, niekas nepagalvojo, kad tai bus mirties stovyklos, ir daugiausia jų Lenkijoje. Tai tęsėsi nuo 1940 m. balandžio iki 1945 m. sausio 27-osios. Visus palietė jautriai perteikti mokytojo įspūdžiai, apsilankius Aušvice – pirmoje mirties stovykloje. Stebint pastatus iš išorės, iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad tie namai dabar alsuoja mirtimi, tačiau viduje – keista, apgaulinga ramybė. Krečia šiurpas, darosi baisu, pamačius ramentus, nuosavus dubenėlius, vaikų batukus, plaukus, akinius… Lagaminus, ant kurių užrašyta vardas, pavardė – žmonės tikėjosi, kad grįš namo. Deja… Oficialiais duomenimis žuvo virš milijono žmonių, komendanto nuomone, – apie 3 milijonai.
Kitas mirties kelias – Birkenau. Kelio iš nešildomų barakų pabaiga – krematoriumas. Vien vaikų nužudyta apie 4 tūkstančiai. Tokio siaubo nebuvo matęs I pasaulinis karas.
Dar vienas koncentracijos lageris – Štuthofas, į kurį buvo išvežtas rašytojas Balys Sruoga. Dešimtos klasės mokiniai Gabrielė Jarackaitė, Gerda Trakymaitė, Simas Juodžiūnas, mokytoja Janina Grigutienė skaitė ištraukas iš memuarinio romano „Dievų miškas”. Nežmoniškos gyvenimo sąlygos, nuolatinis alkis, besisapnuojanti duona kaip auksinėje karietoje dangiškais migdolais pakvipusi karalienė ir prabudus nejučiomis išsprūdę žodžiai:”Viešpatie, Viešpatie, kaip aš valgyti noriu!” Sunkus darbas, į kurį pamažu jau ne eina, bet slenka žaizdotomis rankomis ir kojomis klipatų komanda. Tada baisu ne mirties – „baisu šito išniekinto žmogaus vaizdo” (B. Sruoga). Vežimai, tempiami kalinių į krematoriumą ir labai sunkus kepamos žmogienos kvapas. Net kare sužeistam teikiama pagalba, karys turi ginklą, mirtis ir kančia – prasmę. O čia?! „Kokį moralinį, kokį istorinį pasiteisinimą būtų galima sugalvoti tiems, kurie kitus tokia lengva širdimi siunčia į koncentracijos lagerius?” – rašytojo žodžiais klausė mokinys Simas.
Po šiurpių įvykių mokytojas V. R. Sidaravičius savo pasakojimu grįžo prie 1945-ųjų sausio 27-osios. Kai rusai be mūšio užėmė Osvencimą, tai buvo džiaugsmingiausia diena, kokią galėjo patirti katorgininkai. Istoriniuose kadruose matyti, kaip jie eina į laisvę, kaip neturinčius jėgų veda kiti, kaip vaikučiai rodo rankutes su antspaudais, kad jie gimė čia, lageryje. Iš atvežtų 4 tūkstančių vaikų gyvi liko tik 180. Išeina į laisvę… Pasaulis dar nepasirengęs grįžtančių priimti, bet pamažu tauta ir Izraelis atsikėlė iš pelenų. Kančia, badas, mirtis, dujų kamera, tikėjimas ir netikėjimas, kad nesulauks rytdienos, įsirėžė skulptūrose. Kumštis, ko gero, ne keršto, o stiprybės simbolis, kad išliko, kad išgyveno. Todėl reikia prisiminti, pasidžiaugti ir nepadaryti taip, kaip padarė tie jauni vokietukai, matyti filmuotuose kadruose.
Renginio pabaigoje meno vadovė D. Zagurskienė pakvietė sugrįžti į Lietuvą, į Laikinąją sostinę, ir pažiūrėti videofilmo „XX a. slaptieji archyvai” I-ąją dalį.
Mokytojas V. R. Sidaravičius dar kartą priminė dvigubą sausio 27-osios prasmę: liūdna diena, nes minimos aukos, laiminga diena, nes dalis žmonių ištrūko iš šio pragaro ir išgyveno. Sudegintieji paliko atmintyje ir prisiminimuose…
Prienų r. Balbieriškio pagrindinės mokyklos
mokytoja Janina Grigutienė
