Dėmesį patraukė 1900 m. Peterburge 1882-1909 m. leistame lenkų savaitraštyje „Kraj“ („Kraštas“) išspausdintas straipsnis „Birštonas“. Jį parašė lietuviams simpatizuojantis korespondentas slapyvardžiu „Žemaitis“. Įdomios ir unikalios atsitiktinio fotografo (taip jis įvardijamas straipsnyje –V.K.) nuotraukos. Čia išvystame, kaip 1900 m. atrodė Vytauto kalnas, N. Silvanavičiaus vasarnamis, Igno Šablausko vila kitame Nemuno krante. Ši publikacija lietuviškoje birštonianoje dar nebuvo pastebėta, tad ją išvertėme į lietuvių kalbą.
„Birštonas. Užrašai, iliustruojantys atsitiktinio fotografo vaizdus“
Tėviškės spalvų žavesys ir užburiantis kraštovaizdžio grožis niekada neatsibosta, nors esi čia negarsiose ir pakankamai nuošaliose panemunės apylinkėse. Birštonas tam ne išimtis. Čia, prie Nemuno, niekada netrūksta vietos, čia nuoširdžiai patiki gamtos žavumu. Kaip dažnai būna, sustoji kelionėje, kad viską pamatytum ir apžiūrėtum ir nuvyktum į vaišingus dvarus ir su jais susipažintum. Birštonui nereikia jokio išankstinio kvietimo ar paraginimo, nes jis viską išnaudoja, ką jam Dievas davė. Tas, kas tik labai panorės, aplankys Birštoną ir atras jį nuostabiausiomis spalvomis. Ne tiktai gydytis čia važiuoja žmonės, bet ir pailsėti. Ir viena, ir kita ten labai veiksminga ir neabejotinai su malonumu pasiekiama, tai veikia ir kūną, ir mintį.
Kas man pasakys, kur dar kitur toks nuoširdumas, kaip Birštone, tokie panemunės miškai, tokia upė, kuria plaukdamas valtele, viską užmiršti pasaulyje. Kokios erdvės platybės, oro gaivumas! Kaip tai papuošia šią nepakartojamą kaimo neriją. Kokios vandens karalystės, kokios ražienos, kvepiančios gubų pėdais, kokia sausa dirva, išsivadavusi nuo visokių garų, koks nuostabus klimatas. Ir jeigu mėnesį ar du vaikščiotum ne asfaltu, o žvyriuotu takeliu ar žole, tada neuždustum cigarų dūmuose kokiame nors kazino arba orkestro paviljone ir nenorėtum rodyti „Europai“ naują palaidinę ar kvepalus.
Nepasakyta, kad Birštonas neturi sezono muzikos, neturi būdų išgarsinti naujus moteriškus skėčius, nesipuikuoja moteriško žavesio paradais ar kavaleristų temperamentingumu. Galbūt priešingai, Birštonas turi ir kurhauzą, ir viešbutį, ir orkestrą su „promenadų“ tradicija svarbiems susitarimams prieš šokius.
Tiek tėvynainių tarpe, tiek plačiame pasaulyje Birštonas išgarsėjo savais mineraliniais vandenimis. Be kruopelytės vietinio pasigyrimo, galiu tvirtinti, kad Birštono vandenys yra išsiskiriantys ir labiausiai žinomi. Tik vietinės sąlygos, drovumas ar kapitalo neturėjimas, judrumo ir verslumo stoka lėmė tai, kad Birštonas netapo pagrindine vietine (supraskime: Lietuvos – V.K.) gydykla“ („Kraj“, 1900, Nr17, p.245).
Bus daugiau
Vytautas Kuzmickas,
istorikas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
