Helovino vakarėliai, triukšmingai švenčiami didmiesčių klubuose, kelia daug kalbų ir emocijų. Tačiau viena aišku – ši šventė labai patinka jaunimui. Galima daug diskutuoti apie tautines Vėlinių tradicijas, apie svetimos kultūros įtaką ir kitus šio reiškinio aspektus, bet iš vakarų atėjusi šventė kasmet vis labiau prigyja ir tampa vis populiaresnė. Galbūt, kaip neatsiejama nuo Kalėdų tapo eglutė, kaip prigijo ir tapo savastimi religinės šventės, taip ilgainiui ir Helovinas taps tradicija, įgijusia priimtinų lietuviškų bruožų. Na, bent jau pavadinimo jai reikėtų lietuviško.
Tokios mintys kilo ir Strielčių kaimo bibliotekininkei Daivai Tankelevičienei, kurios vadovaujamą būrelį „Lietutis“ lankantys vaikai taip pat panoro švęsti Heloviną. Iš tiesų, anot jos, nieko nuostabaus, kad vaikai nori šios šventės – juk taip įdomu persirengti, išsidažyti veidą ir tapti kraupiai mielais pabaisiukais, raganėlėmis, vaiduokliais ar geltonais moliūgėliais. Juk ne viskas mėgdžiojama aklai, o kuriama sava tradicija. Tad štai jau treti metai biblioteka Vėlinių išvakarėse tampa keistenybių kambariu, kur vyrauja juoda spalva, kur piktokai šypsosi ragana, o klausytojų laukia siaubų knyga. Į vakarėlį atėję vaikai puošiasi pačių sukurtais kostiumais, kur, aišku, savo rankas prideda ir tėveliai, guašu išsidažo veidus, skanauja susineštas vaišes. Žinoma, viskas vyksta tamsoje, žibant žvakėms: žaidimai, siaubo pasakų skaitymai, netgi šokiai. Tiesa, saldainiauti, kaip vakariečiai, Strielčių vaikai neina, užtenka jiems ir to, ką atsineša iš namų, be to, bibliotekoje daug įdomiau. Po vakarėlio grįžti į namus jie sako nebijantys, nes tiek prisijuokia ir prisilinksmina, kad visos baimės nežinia kur išgaruoja. Be to, labai dažnai kartu su vaikais ateina pavakaroti ir jų tėveliai, kuriems bibliotekoje kažkada taip pat teko patirti nemažai smagių akimirkų. Tad Helovino vakarėlis čia, regis, nieko netrikdo ir nepiktina, atvirkščiai – juk daug geriau, kai vaikai smagiai leidžia laisvalaikį, užsiima tuo, kas jiems patinka ir naudinga.
