Šiems, ko gero, tądien buvo ne itin smagu, nes renginys buvo skirtas akcijai „16 pasipriešinimo smurtui prieš moteris dienų“. Deja, ir pokalbiai, ir žiūrėtas filmas buvo būtent apie moterų patiriamas skriaudas – ne tik fizines, bet ir dvasines.
Smurto formų daug, o jų aukų – daug daugiau, nei norėtųsi. Kaip sakė akciją pristačiusi psichologė Kristina Navickienė, asociacijos „Kauno moterų draugija“ atstovė, smurto artimoje aplinkoje įstatymas pradėjo veikti dar tik 2011 metais, tad žymaus jo poveikio tikėtis dar neverta. Kaip tik atvirkščiai. Anot psichologės, statistika rodo, jog per 2013 metus buvo užfiksuota daugiau 20 tūkstančių pranešimų apie moterų patirtą smurtą, o šių metų lapkritį jų yra jau daugiau kaip 25 tūkstančiai. Galvoje kirba mintis – o kiek gi jų nutylėta? Kiek moterų, nugrūdo skausmą gilyn ir toliau tyli? Manau, kad skaičiai būtų dar baisesni…
Nuo smurto kenčia ne tik moterys, bet ir vaikai. Šiuo atveju statistika irgi kelia šiurpą: 2012 m. nukentėjo 637 vaikai, 2013 m. – 739, 2014 m. 11 mėn. – 586. Tiesa, negalima nutylėti ir to, jog tarp smurto aukų yra ir nemažai vyrų, nukenčiančių jei ne nuo žmonų ar partnerių, tai nuo vaikų, artimų giminaičių.
Filmas „(Ne)eilinė moters istorija“ – ne tik skausmingų vyro ir jo skriaudžiamos žmonos santykių chronologija. Tai ir, pasak psichologės K. Navickienės, visų smurto rūšių parodymas, mokymas jas atpažinti. O juk ne viena moteris, kurdama šeimą, nesąmoningai atkartoja savo motinos gyvenimą, tarsi netyčia sumodeliuodama jį taip, kaip teko patirti vaikystėje. Smurtas prieš moteris tęsiasi karta iš kartos, amžius po amžiaus. Ir tik dabar įmanoma nutraukti šią vergovės grandinę. Tam padeda ne tik neseniai išleistas, tobulinamas ir tobulintinas įstatymas, bet ir organizacijos, sambūriai, skirti kenčiančių moterų paramai, prieglaudai. Dabar iš šeimos pragaro ištrūkusi auka jau turi, kur eiti, kam pasiguosti, rasti konkrečią ne tik materialinę, bet ir teisinę pagalbą. Tereikia pasiryžti. Nes neretai, kaip pasakoja K. Navickienė, skriaudžiamos moterys sugrįžta atgal pas vyrą, kurį myli, tiki jo pažadais pasikeisti. Be to, nelengva palikti viską, kas kartu užgyventa, sukurta.
Kita šios problemos pusė – smurtautojai. Jiems taip pat reikia pagalbos. Jei jie nori keistis, turi būti suteikiama viltis išsikapstyti iš dvasinio nuosmukio. Juk, kaip sakė renginyje dalyvavęs Stakliškių seniūnijos seniūnas Gintautas Kaminskas, tikras, stiprus vyras moters neskriaudžia.
Beje, pavyzdžių, kai šeimoje smurto auka yra pats vyras, tikriausiai, gerai pagalvoję, irgi surastume. Šiuo atveju aukai ieškoti pagalbos neleidžia vyriška savigarba, gėda, susigyvenimas su esama padėtimi. Tačiau pagalba, parama turi būti pasiekiama kiekvienam. Apie tai kalbėjo ir diskutavo renginyje dalyvavę Prienų, Stakliškių ir Jiezno socialinės darbuotojos, kiti dalyviai.
Tarsi dvasinė atgaiva nemaloniai temai buvo tądien pristatyta Romos Stanionienės veltinių darbų paroda. Spalvingas apavas, apdarai, galvos apdangalai ir antklodės taip sužavėjo, jog rankos tik ir tiesėsi paglostyti akiai mielą daiktą. Pamalonino klausytojus ir dainininkai – Jiezno muzikos mokyklos auklėtiniai su mokytojais bei kultūros ir laisvalaikio centro ansamblis.
Kiekviename, net ir tamsiausiame debesyje yra šviesos prošvaistė.
